Volfšpicas (vilkinis špicas) yra sena vokiška veislė, artimai susijusi su Keeshond ir kitais vokiečių špicais. Šios veislės šaknys siekia 17–18 amžių, kai panašūs šunys saugojo baržas Reino upėje ir ūkius Vokietijoje bei Nyderlanduose. Augintiniai dirbo kaip sargai, anksti perspėdavo apie svetimus žmones ar pavojų, bet patys aktyviai nepuolė. Ilgainiui šie šunys tapo miestų ir priemiesčių gyventojų palydovais, išlaikydami stiprų ryšį su šeimininku ir budrų charakterį.
Ši veislė buvo išsaugota dėka entuziastų, kurie vertino ištikimybę ir puikias sargybines savybes. FCI veislę priskiria vokiečių špicų grupei, o vilkinis variantas laikomas didžiausiu jų atstovu. Dėl panašumo į vilką ir tankaus kailio jis dažnai siejamas su šiaurietiškomis veislėmis, nors istorija labiau susijusi su Europos darbiniais šunimis.
Šios veislės atstovai yra kompaktiško, stačiakampio kūno sudėjimo, su stipriu skeletu ir tvirtais raumenimis. Galva pleišto formos, primenanti lapę ar vilką, su aiškiai pažymėta stop linija. Akys tamsios, vidutinio dydžio, migdolo formos, suteikiančios atidų ir šiek tiek smalsų žvilgsnį. Ausys mažos, trikampės, stačios ir labai judrios.
Kailis dvigubas: ilgas, šiurkštokas viršutinis ir tankus, vilnonis pavilnis. Aplink kaklą ir pečius formuojasi išraiškinga „karčų“ apykaklė, ypač ryški patinams. Uodega gausiai plaukuota, nešama užriesta ant nugaros, sudaranti purų žiedą. Tipinė spalva yra vilkiškai pilka su įvairiais pilkšvai juodais atspalviais ir aiškiu plaukų įrudžiu. Šis šuo atrodo stambesnis nei iš tikrųjų yra, nes kailis prideda vizualios masės.
Šios veislės charakteris jungia budrumą, nepriklausomumą ir stiprų prisirišimą prie žmonių. Volfšpicas paprastai labai atsidavęs šeimai, mėgsta būti šalia ir sekti šeimininko veiklą visur namuose. Dauguma šių šunų gerai sutaria su vaikais, jei nuo mažens tinkamai socializuojami ir vaikai moka su jais elgtis pagarbiai.
Atsineštas sargo instinktas lemia atsargumą svetimų atžvilgiu. Šis šuo greitai praneš apie kiekvieną atvykėlį lojimu, tačiau be provokacijos linkęs laikytis atstumo. Socializacija su kitais šunimis ir žmonėmis nuo ankstyvo amžiaus padeda išvengti perdėto įtarumo ar triukšmingo reagavimo į kiekvieną dirgiklį. Volfšpico intelektas gana aukštas, todėl jam reikia ne tik fizinio krūvio, bet ir proto užduočių.
Kailio priežiūra reikalauja nuoseklumo. Storą pavilnį būtina iššukuoti bent kelis kartus per savaitę, o intensyvaus šėrimosi periodais net kasdien. Šukavimas padeda išvengti sąvėlų ir sumažina plaukų kiekį namuose. Maudymas dažnas nereikalingas, svarbu naudoti šampūną, tinkantį dvigubam kailiui.
Volfšpicas gero kultūringumo šuo, tačiau linkęs loti, jei nuobodžiauja ar girdi neįprastus garsus. Dresūra turėtų būti nuosekli, bet švelni, paremta pozityviu pastiprinimu. Griežtos bausmės gali sukelti užsispyrimą ar uždarumą. Šios veislės atstovai greitai perpranta komandas, bet mėgsta savarankiškai priimti sprendimus, todėl svarbus aiškus taisyklių nustatymas nuo pat jaunystės.
Volfšpicas laikomas gana sveika ir ilgaamže veisle. Vis dėlto, kaip ir daugeliui vidutinio dydžio šunų, pasitaiko klubo sąnario displazijos ir kelio girnelės problemų. Kai kurie šios veislės atstovai gali turėti paveldimų akių ligų, pavyzdžiui, kataraktą ar tinklainės degeneraciją. Atsakingi veisėjai atlieka sąnarių ir akių tyrimus, kad sumažintų riziką.
Dėl tankaus kailio šie šunys puikiai toleruoja šaltį, bet vasarą reikia pasirūpinti pavėsiu ir vandeniu. Nutukimas yra reali grėsmė, ypač jei augintinis gauna per mažai judėjimo ir per daug skanėstų. Subalansuota mityba, reguliarios treniruotės ir veterinaro patikros leidžia šiai veislei išlikti aktyviai ir sveikai iki vėlyvo amžiaus.