Vokiečių skalikas susiformavo Vokietijoje kaip specializuotas darbo šuo medžioklei. Šios veislės atstovai buvo veisiami pėdsekystei, ypač po sužeisto žvėries kraujo pėdsakais. Medžiotojams reikėjo ištvermingo ir savarankiško partnerio, kuris galėtų ilgai dirbti sudėtingame reljefe.
Bėgant laikui šuo įgijo gerą reputaciją dėl patikimos uoslės ir ramaus, bet tvirto būdo. Nors veislė nėra labai paplitusi už Vokietijos ribų, ji tebėra vertinama miškų ir kalnų regionuose. Šiandien vokiečių skalikas vis dažniau sutinkamas ir kaip šeimos augintinis, tačiau išlaiko aiškų darbo šuns charakterį.
Šis šuo yra vidutinio dydžio, tvirto ir ištvermingo sudėjimo. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties gogu, krūtinė gili, šonkauliai gerai išreikšti, nugara tiesi ir raumeninga. Galva pailga, su aiškiu perėjimu nuo kaktos prie snukio, ausys vidutinio ilgio, priglaustos prie skruostų. Akys paprastai tamsios, žvilgsnis atidus ir ramus.
Kailis trumpas, tankus ir prigludęs, gerai saugantis nuo drėgmės ir šalčio. Dažniausiai pasitaiko rudi, rudi su juodu mantiju ar baltais žymenimis atspalviai. Uodega vidutinio ilgio, paprastai laikoma nuleista arba šiek tiek pakelta judant. Bendras įspūdis – funkcionalus, be perdėtų akcentų darbinis šuo.
Vokiečių skalikas pasižymi subalansuotu, bet gana savarankišku temperamentu. Šios veislės atstovai labai prisiriša prie savo šeimininko ir mėgsta dirbti su žmogumi, tačiau nemėgsta grubaus elgesio. Namuose jie paprastai ramūs, jei gauna pakankamai fizinio krūvio ir užduočių lauke. Su vaikais dažniausiai elgiasi tolerantiškai ir švelniai, tačiau reikalinga pagarbi vaikų laikysena.
Dėl stipraus grobio instinkto jie gali vaikytis kačių ar kitų mažų gyvūnų, tad socializacija nuo mažens yra būtina. Su nepažįstamais žmonėmis dažniausiai būna santūrūs, ne per daug įkyriai draugiški. Tai ne tipinis „sofos šuo“, todėl jam reikia aiškių taisyklių ir kryptingo užimtumo.
Šis augintinis gana protingas, tačiau kartais užsispyręs ir linkęs priimti savarankiškus sprendimus. Dresūra turi būti nuosekli, pagrįsta pozityviu pastiprinimu ir aiškiu struktūruotu darbu. Geriausi rezultatai pasiekiami, kai mokymas susijęs su pėdsekyste, paieškos žaidimais ar kitomis nosies užduotimis. Vokiečių skalikui reikalingos ilgos kasdienės išvykos, laisvas bėgimas saugiose zonose ir reguliari veikla gamtoje. Miesto bute jis gali jaustis per daug suvaržytas, nebent šeimininkas labai daug laiko skiria aktyvioms veikloms.
Kailio priežiūra nesudėtinga – pakanka reguliariai šukuoti trumpu šepečiu ir stebėti odos būklę. Verta atkreipti dėmesį į ausis, nes nulėpus ausis gali kauptis drėgmė ir nešvarumai.
Bendra vokiečių skaliko sveikata laikoma gera, tačiau, kaip ir daugelio vidutinio dydžio medžioklinių šunų, galimos tam tikros paveldimos ligos. Pasitaiko klubo ir alkūnių sąnarių displazijos atvejų, todėl atsakingi veisėjai tiria veislinius šunis. Dėl nulėpusių ausų kartais kyla ausų uždegimų, ypač jei šuo dažnai dirba drėgnose ar purvinose vietovėse.
Aktyvus gyvenimo būdas padeda palaikyti tinkamą kūno svorį, bet šis šuo vis tiek gali tukti, jei gauna per daug kalorijų ir per mažai judesio. Svarbu reguliariai tikrinti pėdas ir nagus, nes medžioklės metu jos patiria didelę apkrovą.
Tinkama mityba, profilaktiniai veterinaro patikrinimai ir subalansuotas krūvis leidžia šiai veislei išlikti darbingai ir gyvybingai daugelį metų.