Vokiečių dogas kilo iš didelių molosų tipo šunų, naudotų senovėje karo žygiuose ir stambių žvėrių medžioklei. Vėlesniais amžiais šie šunys Vokietijoje buvo ruošiami šernų ir stumbrų medžioklei, taip pat saugojo dvarus. XIX amžiuje veisėjai ėmė kryptingai formuoti švelnesnį charakterą ir elegantiškesnę išvaizdą. Taip ši veislė pamažu virto kilniu kompanionu, išlaikiusiu įspūdingą dydį ir budrumą. Šiandien vokiečių dogai dažniausiai sutinkami kaip namų ir šeimos šunys, o ne darbiniai medžioklės pagalbininkai.
Šios veislės atstovai pasižymi itin aukštu, harmoningai sudėtu kūnu ir sausais, raumeningais kontūrais. Galva pailga, proporcinga, su ryškiu, bet ne per aštriu perėjimu nuo kaktos į snukį. Ausys dažniausiai natūralios, nulinkusios, o kaklas ilgas ir tvirtas. Krūtinė gili, pasiekianti alkūnis, nugara tiesi arba lengvai nuolaidi link uodegos. Uodega vidutinio storio, praplatėjusi ties pagrindu ir siaurėjanti galo link, laikoma šiek tiek išlenkta. Kailis trumpas, prigludęs ir žvilgus, be pavilnės arba su labai menka pavilne.
Standartinės spalvos apima vienspalvį gelsvą ir marmurinį atspalvį, taip pat juodą, mėlyną ir „arlekiną“ – baltą su netaisyklingomis juodomis dėmėmis. Dėl tokio kailio vokiečių dogai atrodo dar labiau išraiškingi ir lengvai atpažįstami. Vienas svarbiausių reikalavimų – tvirtas kaulų audinys, tačiau kartu išlaikytas kilnus, lengvas judėjimas.
Nors šie šunys labai stambūs, jų temperamentas dažniausiai ramus ir santūrus. Šios veislės atstovai linkę stipriai prisirišti prie savo žmonių ir nemėgsta ilgai būti vieni. Tinkamai socializuotas augintinis draugiškai žiūri į vaikus ir dažnai elgiasi švelniai, bet dėl dydžio visada būtina priežiūra, ypač bendraujant su mažais vaikais. Šie šunys paprastai yra santūrūs su nepažįstamais, tačiau be nepagrįsto agresyvumo.
Gerai prižiūrimi vokiečių dogai dažniausiai nerėkia be priežasties, bet esant grėsmei gali tapti labai įspūdingu sargu. Jų budrumas derinasi su noru būti arti žmogaus, todėl tai ne kiemo, o namų šuo. Dėl gana jautrios psichikos jiems netinka grubus elgesys ar chaotiška aplinka.
Šios veislės dresūra turėtų prasidėti anksti, kol šuo dar fiziškai ne toks galingas. Vokiečių dogai gerai reaguoja į pozityvią motyvaciją, skanėstus ir pagyrimus, tačiau reikalauja nuoseklumo. Ilgos, monotoniškos treniruotės juos greitai nuvargina, todėl geriau rinktis trumpas, bet reguliarias sesijas. Svarbi ankstyva socializacija su žmonėmis, šunimis ir miesto aplinka.
Kasdieniai poreikiai apima ilgesnius, bet ne per intensyvius pasivaikščiojimus. Jauniems šunims reikia saugoti sąnarius, todėl nerekomenduojamas bėgiojimas šalia dviračio ar šuoliai per kliūtis. Kailio priežiūra gana paprasta: pakanka periodiškai iššukuoti trumpą kailį guminėmis pirštinėmis ar švelniu šepečiu ir nuvalyti dulkes. Tačiau dėl dydžio praktiniai dalykai, kaip maudymas, nagų kirpimas ar transportavimas, reikalauja daugiau fizinių resursų ir planavimo.
Vokiečių dogui būdinga trumpesnė gyvenimo trukmė, lyginant su mažomis ar vidutinėmis veislėmis. Dažniausios problemos – klubo ir alkūnės sąnarių displazija, širdies ligos ir skrandžio užsisukimas. Pastarasis susijęs su giliu krūtiniu, todėl šeimininkams patariama šerti kelis kartus per dieną mažesnėmis porcijomis ir vengti aktyvios veiklos iškart po maitinimo. Taip pat svarbu reguliariai tikrinti širdį ir sąnarius veterinarijos klinikoje.
Šios veislės atstovai reikalauja kokybiško, subalansuoto pašaro, pritaikyto labai dideliems šunims. Kontroliuojamas augimo tempas jauname amžiuje padeda sumažinti ortopedinių ligų riziką. Atsakingas veislyno pasirinkimas, sveikatos tyrimai ir sąmoningas šėrimas yra kertiniai žingsniai, norint kuo ilgiau išlaikyti šį švelnų milžiną sveiką ir judrų.