Vokiečių aviganis susiformavo XIX a. pabaigoje Vokietijoje, siekiant sukurti universalų darbinį šunį. Pradžioje jis buvo naudojamas bandų ganymui ir turto apsaugai kaimo vietovėse. Vėliau pastebėta išskirtinė šios veislės inteligencija ir mokomumas, todėl augintiniai pradėti plačiai taikyti kariuomenėje ir policijoje.
Pasaulinius karus išgyvenę šunys išplito po visą Europą ir Ameriką, tapo žinomi kaip patikimi tarnybiniai pagalbininkai. Šiandien jie dirba paieškoje, gelbėjime, apsaugoje, taip pat yra sporto ir šeimos šunys.
Šios veislės atstovai yra vidutinio į didelį dydį siekiantys, tvirto ir atletiško sudėjimo. Korpusas šiek tiek pailgas, su aiškiai išreikšta galia ir tamprumu. Galva pleišto formos, ausys stačios, vidutinio dydžio, suteikia budrumo išraišką. Akys migdolo formos, paprastai tamsios, žvilgsnis atidus ir susikaupęs. Uodega gausiai apaugusi kailiu, nešama šiek tiek išlenkta.
Eisena elastinga, su plačiu žingsniu ir galingu užpakalinių galūnių impulsu. Gerai sudėti šunys juda lengvai ir ekonomiškai, gali ilgai išlikti aktyvūs be didelio nuovargio.
Šiam šuniui būdingas dvigubas kailis su tankiu pavilniu, gerai saugančiu nuo šalčio ir drėgmės. Viršutinis plaukas tiesus, šiurkštokas, prigludęs prie kūno. Dažniausiai pasitaiko juodos ir rudos, juodos su rusvais įrudžiais bei pilkšvos sabalinės spalvos variantai.
Gali būti ir visiškai juodi ar rečiau – beveik balti egzemplioriai, bet ne visos spalvos pageidautinos parodose. Intensyviausiai šeriasi dukart per metus, tačiau nedidelis plaukų kritimas vyksta nuolat. Reguliarus šukavimas padeda suvaldyti šerimąsi ir palaikyti odos sveikatą.
Šios veislės šunys garsėja ištikimybe ir stipriu prisirišimu prie savo šeimos. Jie budrūs, saugantys ir dažnai įtariai vertina nepažįstamus, tačiau tinkamai socializuoti išlieka suvaldytini ir subalansuoti. Šie šunys nemėgsta pasyvumo, jiems būtina nuosekli veikla ir aiški taisyklių sistema.
Su vaikais paprastai elgiasi atidžiai, bet dėl dydžio ir jėgos reikia prižiūrėti bendravimą. Be pakankamo krūvio ir struktūros augintinis gali tapti nervingas, pradėti per daug loti ar ieškoti užsiėmimo griaunant daiktus.
Šis darbinis šuo pasižymi labai aukštu mokomumu ir gebėjimu susikoncentruoti į užduotį. Dresūra turėtų prasidėti anksti ir būti nuosekli, paremta aiškiomis taisyklėmis ir pozityvia motyvacija. Šiai veislei ypač tinka paklusnumo, pėdsekystės, apsaugos, gelbėjimo ar šunų sporto disciplinos.
Kasdien reikia nemažai fizinio krūvio: ilgesni pasivaikščiojimai, bėgimas, žaidimai, darbas su uosle. Kailio priežiūra nėra sudėtinga, tačiau reikalauja reguliaraus šukavimo, ypač šėrimosi laikotarpiu. Taip pat būtina rūpintis nagų trumpinimu, dantų higiena ir ausų apžiūra.
Vokiečių aviganiui būdingas polinkis į klubo ir alkūnės sąnarių displaziją, todėl svarbi atsakinga veislinė atranka ir kontroliuojamas krūvis augimo laikotarpiu. Dalis šunų gali turėti stuburo, nervų sistemos ar virškinimo sutrikimų, pavyzdžiui, jautresnį skrandį ar lėtinį viduriavimą.
Šios veislės atstovams reikia palaikyti tinkamą kūno svorį, kad neapkrautų sąnarių. Reguliarūs profilaktiniai sveikatos patikrinimai, kokybiškas pašaras ir subalansuotas krūvis padeda išlaikyti gerą fizinę būklę. Tinkamai prižiūrimas šuo dažniausiai išlieka aktyvus ir darbingas iki vėlyvo amžiaus.