Vipetas susiformavo Jungtinėje Karalystėje, ypač Šiaurės Anglijos pramoniniuose miestuose. Darbininkų klasė norėjo greito, bet mažesnio ir pigiau išlaikomo kurtinio tipo šuns. Taip buvo kirsti mažesni kurtai su terjerais ir kitomis vietinėmis veislėmis.
Šie šunys buvo naudojami lenktynėms, taip pat triušių ir kiškių medžioklei. Laikui bėgant pirminė funkcija keitėsi, o ši veislė tapo vertinama dėl estetikos ir ramaus charakterio. Šiuolaikinis vipetas išlaikė puikų bėgimo potencialą ir ploną, grakščią kūno liniją. Tuo pačiu tai švelnus šeimos bičiulis, puikiai prisitaikantis prie gyvenimo mieste.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, sauso sudėjimo ir labai atletiško kūno. Patinai dažniausiai būna šiek tiek aukštesni ir raumeningesni už pateles, tačiau abu lyčiai turi išraiškingą liemens įlinkį. Krūtinė gili, nugaros linija elegantiškai išlenkta, o pilvas ryškiai įtrauktas.
Galva ilga ir siaura, su lengvu stopu ir tamsiomis, švelniomis akimis. Ausys mažos, rožės formos, prigulančios prie galvos. Uodega ilga, plona, dažniausiai nešama žemai. Kailis labai trumpas, prigludęs ir plonas, todėl šuo atrodo lyg išskobtų linijų. Spalvų gama plati: leidžiamos beveik visos spalvos ir jų deriniai, nuo vienspalvių iki margų raštų.
Šios veislės augintiniai pasižymi švelniu ir jautriu temperamentu. Jie glaudžiai prisiriša prie savo šeimos ir mėgsta būti šalia žmonių. Namuose paprastai yra ramūs, daug miega, vertina minkštas vietas ir šilumą. Lauke situacija keičiasi: įjungus medžioklinį instinktą, šis šuo tampa labai greitas ir energingas.
Dauguma vipetų draugiški vaikams, jei jie elgiasi pagarbiai ir nešiurkščiai. Su kitais šunimis paprastai sutaria gerai, tačiau mažiems gyvūnams gali jausti grobio instinktą. Svetimus žmones dažniausiai priima neutraliai ar draugiškai, todėl tai nėra tipinis sarginis šuo.
Kailio priežiūra paprasta, nes trumpas plaukas menkai šeriasi ir nesivelia. Pakanka reguliariai perbraukti pirštinėmis ar šepetėliu ir stebėti odos būklę. Didesnis iššūkis – užtikrinti tinkamą fizinį krūvį ir saugumą. Šis augintinis labai greitas, todėl paleisti nuo pavadėlio galima tik saugiose, aptvertose vietose. Pasivaikščiojimai turi būti reguliarūs, derinant ramesnius žingsnius ir trumpus bėgimo etapus.
Dresūra paprastai sėkminga, jei naudojami švelnūs, pozityvūs metodai. Šie šunys nemėgsta griežtų komandų ar šiurkščių bausmių. Jie protingi, bet gali būti kiek savarankiški, ypač jaučiant stiprų grobio kvapą.
Vipetai laikomi pakankamai sveika ir ilgaamže veisle. Vis dėlto dėl mažo poodinio riebalų sluoksnio jie jautresni šalčiui ir kietam paviršiui. Rekomenduojama minkšta gulto vieta ir rūbai pasivaikščiojimams žiemą. Kaip ir kiti kurtai, jie gali būti jautrūs tam tikriems anestetikams, todėl veterinarui svarbu žinoti veislę. Kartais pasitaiko širdies, akių ar sąnarių problemų, todėl atsakingi veisėjai atlieka sveikatos tyrimus.
Šios veislės atstovai turi gana subtilią odą, todėl lengvai atsiranda įdrėskimų ar nubrozdinimų bėgant per krūmynus. Tinkama mityba, normalus kūno svoris ir saikingas, bet reguliarus judėjimas padeda išlaikyti raumenų tonusą ir gerą šuns savijautą daugelį metų.