Velso springerspanielis yra sena britų medžioklinė veislė, kilusi iš Velse naudotų paukštšunių. Ilgus šimtmečius šios veislės protėviai talkino medžiotojams tankiuose krūmynuose ir pelkėtose vietovėse. Pagrindinė jų užduotis buvo surasti paukščius, juos išbaidyti ir, esant reikalui, atnešti sumedžiotą grobį. Veislė buvo formuojama daugiau pagal darbines savybes nei pagal išvaizdą, todėl išliko funkcionali ir ištverminga. Šiandien šie šunys vis dar vertinami medžioklėje, tačiau dažnai laikomi ir kaip aktyvūs šeimos augintiniai.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, tvirto ir kompaktiško sudėjimo. Galva proporcinga, su švelnia išraiška ir tamsiomis, gerai prigludusiomis ausimis, kurios apaugusios banguotu kailiu. Akys ovalios, tamsiai rudos, žvilgsnis budrus, tačiau draugiškas. Kūnas raumeningas, krūtinė gili, nugara tiesi, uodega dažnai laikoma judria ir gyva.
Kailis vidutinio ilgio, tankus, tiesus arba švelniai banguotas, atsparus drėgmei. Tipinė spalva – aiškiai atskirtos raudonos ir baltos dėmės. Plaukai ant ausų, krūtinės, kojų galų ir uodegos sudaro malonius plunksnelius. Nors kailis turi polinkį šertis, tinkamai prižiūrimas jis išlieka tvarkingas ir funkcionalus net sudėtingomis oro sąlygomis.
Šis šuo dažniausiai būna draugiškas, prieraišus ir gana jautrus šeimininko nuotaikoms. Jis stipriai prisiriša prie savo šeimos ir dažnai siekia nuolatinio kontakto su žmonėmis. Dėl tokio prisirišimo augintinis gali sunkiau pakelti ilgesnį buvimą vienas ir linkęs sekti šeimininką po namus.
Šios veislės šunys paprastai gerai sutaria su vaikais, jei nuo mažens tinkamai socializuojami ir mokomi pagarbos riboms. Su nepažįstamais žmonėmis jaunas šuo gali būti šiek tiek santūrus, bet ne agresyvus. Medžioklės kilmė lemia stiprią motyvaciją dirbti, smalsumą ir norą sekti kvapų pėdsakus. Todėl lauke jie dažnai labai susikoncentravę į aplinką ir reikalauja gero atšaukimo komandos įtvirtinimo.
Velso springerspanielis reikalauja daug fizinės ir protinės veiklos. Ilgi pasivaikščiojimai, bėgiojimas, darbas nosimi ir įvairūs žaidimai su kamuoliuku padeda nukreipti energiją tinkama linkme. Gyvenimas tik mažame bute be reguliarių aktyvių išėjimų į lauką šiems šunims netinka. Jie geriausiai jaučiasi, kai turi galimybę laisvai judėti ir atlikti užduotis.
Dresūra paprastai būna sėkminga, nes veislė noriai dirba su žmogumi ir yra protinga. Tačiau šis augintinis gana jautrus griežtam tonui ir grubiam elgesiui. Geriausiai veikia pozityvūs metodai, skanėstai ir žaidimai. Ankstyva socializacija, pripratinimas prie įvairių žmonių, gyvūnų ir aplinkų padeda išvengti pernelyg didelio atsargumo ar nerimo suaugus.
Šios veislės šunys paprastai laikomi gana sveikais ir ilgaamžiais, tačiau yra keli dažnesni rizikos veiksniai. Gali pasitaikyti klubų ir alkūnių sąnarių displazija, kurią svarbu stebėti atliekant tyrimus veisimo šunims. Kartais pasireiškia paveldimos akių ligos, todėl atsakingi veisėjai tikrina akis specializuotais tyrimais.
Dėl ilgų ir prigludusių ausų augintiniai turi polinkį į ausų uždegimus, ypač jei daug maudosi ar dažnai būna drėgnose vietose. Reguliari ausų apžiūra ir švelnus valymas padeda išvengti problemų. Kailis reikalauja šukavimo kelis kartus per savaitę, ypač užpakalinių kojų ir ausų srityse, kad nesusidarytų sąvėlos. Subalansuota mityba ir stabilus fizinis krūvis padeda išvengti antsvorio, nes aktyvumo sumažėjimas suaugus gali skatinti polinkį tukti.