Velso korgis kardiganas laikomas viena seniausių Britanijos piemenų veislių. Manoma, kad šie šunys į Velsą atkeliavo su keltų gentimis prieš daugiau nei tūkstantį metų. Jie buvo naudojami galvijų varomui, ūkių apsaugai ir net kaip šeimos sargai. Dėl ilgo kūno ir žemai esančio svorio centrop šis šuo buvo idealus galvijų kojoms kandžioti ir greitai išsisukti nuo smūgių.
Skirtingai nuo pembrukų, kardiganai turi ilgesnę istoriją ir kiek konservatyvesnį tipą. Ilgą laiką abi korgių atmainos buvo laikomos viena veisle, tačiau galiausiai buvo atskirtos dėl skirtingos kilmės ir išvaizdos. Šiandien kardiganas išlaikė darbinį instinktą, bet sėkmingai prisitaikė prie gyvenimo kaip šeimos augintinis. Vis dėlto jam vis dar reikia prasmingos veiklos ir mentalaus krūvio.
Šios veislės atstovai yra žemo ūgio, ilgo kūno ir tvirtos konstrukcijos. Krūtinė gili, nugara ilga, bet stipri, raumenys gerai išsivystę. Kojos trumpos, tiesios, su stipriais kaulais, kas padeda atlaikyti dideles apkrovas judant nelygiu reljefu. Galva kūgiška, su aiškiu perėjimu nuo kaktos prie snukio, akis vidutinio dydžio, žvilgsnis gyvas ir atidus.
Velso korgiui kardiganui būdingos didelės, plačiai pastatytos stačios ausys. Uodega ilga, dažniausiai nekarpoma, nešiojama žemai, ramybės būsenoje primena lapės uodegą. Kailis dvigubas: tankus pavilnis ir tiesus, vidutinio ilgio viršutinis plaukas. Spalvų gama plati: įvairūs brindle, sabalo, trispalviai deriniai, taip pat melsvai marmurinė (blue merle), dažnai su baltais ženklais. Kailis pasižymi sezoniniu šėrimusi, todėl reikalingas reguliarus šukavimas.
Šis šuo yra labai budrus, protingas ir savarankiškai mąstantis. Piemens kilmė lėmė stiprų atsakomybės jausmą ir norą kontroliuoti aplinką. Kardiganas paprastai stipriai prisiriša prie šeimos ir dažnai renkasi vieną „savo žmogų“. Jis linkęs sekti šeimininką po namus ir aktyviai dalyvauti kasdienėje veikloje.
Su vaikais šis augintinis dažniausiai elgiasi švelniai, jei vaikai moka gerbti šunį. Tačiau dėl natūralaus galvijų varovų instinkto kartais gali bandyti „ganyti“ bėgančius vaikus, lengvai stumtelėdamas ar paliesdamas dantimis. Ankstyva socializacija ir taisyklių nustatymas padeda šį elgesį suvaldyti. Su nepažįstamais žmonėmis jis būna rezervuotas, bet ne agresyvus, dažnai perspėja lojimu. Tai geras sarginis, nes greitai reaguoja į kiekvieną garsą ar judesį.
Šios veislės atstovams būtinas kasdienis fizinis ir protinis krūvis. Ilgi pasivaikščiojimai, žaidimai su kamuoliu, paieškos pratimai ar sportas (agility, obedience, ganymo treniruotės) padeda išvengti destruktyvaus elgesio. Gyvenimas bute galimas, jei užtikrinamas pakankamas aktyvumas lauke ir neužmirštama dresūra.
Velso korgis kardiganas yra labai imlus mokymui, bet gali būti užsispyręs. Geriausiai veikia pozityvūs metodai: skanėstai, žaidimai, aiškus struktūruotas darbas. Nuobodūs, monotoniški pratimai jam greitai pabosta. Rekomenduojama anksti mokyti pavadėlio kultūros, lojimo kontrolės ir ribų su vaikais. Kailio priežiūra gana paprasta: 1–2 kartus per savaitę šukuoti, intensyvesnio šėrimosi metu – dažniau. Reguliariai tikrinamos ausys, dantys ir nagai.
Nors kardiganai laikomi palyginti tvirtais, jie turi tam tikrų paveldimų rizikų. Dėl ilgo kūno ir trumpų kojų padidėja stuburo ir tarpslankstelinių diskų problemų tikimybė. Todėl labai svarbu vengti šuolių nuo aukštų paviršių, per didelio antsvorio ir slidžių grindų namuose. Taip pat pasitaiko klubo ir alkūnės sąnarių displazijos, nors ši problema čia ne tokia dažna kaip didesnėms veislėms.
Akys gali būti pažeidžiamos progresuojančia tinklainės atrofija ar kitais paveldimais sutrikimais, todėl veisliniai šunys turėtų būti tikrinami. Kaip ir dauguma mažesnių, bet ėdrų šunų, kardiganas turi polinkį tukti. Subalansuota mityba, reguliuojamos porcijos ir pakankamas judėjimas yra būtini ilgam ir kokybiškam gyvenimui. Atsakingas veisėjų darbas ir periodinės veterinarinės apžiūros padeda išlaikyti šios veislės gerą sveikatos lygį.