Veimaraneris susiformavo Vokietijoje, Veimaro kunigaikštystėje, XIX amžiuje. Iš pradžių šie šunys buvo selekcionuojami didžiajai medžioklei – elniams, šernams ir net stambiems plėšrūnams. Vėliau, keičiantis medžioklės pobūdžiui, jie prisitaikė prie paukščių ir smulkesnio žvėries paieškos.
Veislė buvo saugoma gana uždaro klubo, todėl ilgą laiką išliko reta ir vertinama tik patyrusių medžiotojų. Šiuolaikiniai šios veislės atstovai dažniau sutinkami kaip aktyvūs šeimos šunys, bet medžiokliniai instinktai vis dar labai stiprūs.
Šie šunys pasižymi atletišku, tvirtu sudėjimu ir aiškiai išreikšta raumenų reljefu. Kūnas proporcingas, krūtinė gili, nugara tiesi, o galūnės ilgos ir sausos. Veimaranerio galva pailga, su švelniai išreikštu stopu, kabančiomis, gana ilgomis ausimis. Akys dažniausiai gintaro ar šviesiai rudos spalvos, jauniems šunims gali būti melsvos.
Kailis trumpas, prigludęs, be pavilnės arba su labai menka pavilne, todėl šuo atrodo glotnus ir blizgus. Dominuoja sidabriškai pilki, pelėsiai pilki ar rudi pilki atspalviai, kartais su nežymiais baltos spalvos ženklais ant krūtinės ar letenų. Judėdamas augintinis atrodo lengvas ir grakštus, tačiau kartu galingas ir pasirengęs darbui lauke.
Šios veislės augintiniai labai prisiriša prie savo žmonių ir nemėgsta būti palikti vieni ilgam. Jie jautrūs šeimininko nuotaikai, neretai reaguoja į pakeltą balsą ar neteisingą bausmę. Charakteris derina budrumą, drąsą ir didelį smalsumą, todėl šuo dažnai seka šeimininką po namus.
Su vaikais paprastai elgiasi švelniai, tačiau dėl dydžio ir temperamento geriausiai tinka vyresniems, jau suprantantiems, kaip bendrauti su gyvūnu. Su nepažįstamais šis šuo gali būti santūrus, bet ne agresyvus, jei tinkamai socializuotas. Instinktyviai saugo teritoriją ir šeimą, todėl gali būti geras namų sargas.
Šiai veislei būtinas didelis fizinis krūvis, kitaip atsiranda elgesio problemų. Vien pasivaikščiojimų ratu aplink namą nepakanka, reikia ilgesnių žygių, bėgimo, žaidimų pasiimant ir atnešant daiktus. Idealus variantas – aktyvus sportas su šunimis, pavyzdžiui, kanikrosas, žygiavimas gamtoje ar darbas pėdsaku.
Dresūra turi būti nuosekli, pagrįsta pozityviu pastiprinimu ir aiškiomis taisyklėmis. Veimaranerį lengva motyvuoti maistu, žaislais ir galimybe judėti, tačiau per griežtas tonas gali sukelti užsispyrimą ar nervingumą. Protingas šuo greitai perpranta komandas, bet be reguliaraus užimtumo pats susiranda veiklos, kuri ne visada patinka šeimininkui.
Kailio priežiūra paprasta – pakanka reguliariai iššukuoti guminėmis pirštinėmis ar šepetėliu, kad būtų pašalinti negyvi plaukai ir dulkės. Šis šuo neturi intensyvaus šėrimosi, bet plaukai vis tiek gali likti ant baldų. Dėl trumpo kailio augintinis jautresnis šalčiui ir drėgmei, todėl žiemą ilgesnėms išvykoms tinka šiltesnis drabužis.
Sveikatos atžvilgiu svarbu saugoti nuo klubo ir alkūnės sąnarių displazijos, skrandžio užsisukimo, kai kurių akių ligų. Reikalingi reguliarūs veterinariniai patikrinimai, subalansuotas, ne per gausus maitinimas ir tinkamas svorio kontrolės stebėjimas. Šios veislės šunys dažnai gyvena aktyviai iki vėlyvo amžiaus, jei gauna pakankamai judėjimo ir protinės veiklos.