Vandėjos mažasis grifonas basetas kilęs iš Prancūzijos Vendėjos regiono. Šioje atšiaurioje ir krūmais apaugusioje vietovėje reikėjo žemo, bet labai ištvermingo šuns. Jis turėjo gebėti sekti triušius, kiškius ir kitą smulkų žvėrį tankiuose brūzgynuose. Būtent tam buvo sukryžmintos įvairios vietinės skalikų ir grifonų linijos. Rezultatas – nedidelio ūgio, bet itin tvirto sudėjimo medžioklinis šuo. Per ilgus metus veislė išlaikė ryškų medžioklinį instinktą ir balsingą lotį. Šiandien šie šunys dar vis naudojami medžioklėje, tačiau vis dažniau tampa aktyviais šeimos augintiniais.
Šios veislės atstovai yra žemi, pailgo kūno, su tvirtais kaulais ir raumenimis. Patinų ir kalių ūgis dažniausiai siekia apie 34–38 centimetrus ties ketera. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštas, su stipria nugara ir gerai išvystyta krūtine. Kojos trumpos, bet ne per daug kreivos, todėl šuo geba ilgai judėti nenuvargdamas. Galva gana ilga, su šiek tiek kuprotu snukiu ir ryškia nosimi, kuri užtikrina puikią uoslę. Akys tamsios, išraiškingos, dažnai suteikiančios švelniai liūdną žvilgsnį. Ausys ilgos, žemai įstatytos, minkštos, su plonu, bet šiurkščiu kailiu.
Kailis šiurkštus, gana ilgas, šiek tiek netvarkingas, su tankiu pavilniu. Jis gerai saugo nuo lietaus, šalto vėjo ir aštrių krūmų. Būdingi ūsai, antakiai ir barzdelė, kurie dar labiau paryškina „grifonišką“ snukį. Spalvos įvairios: baltas su juodais, oranžiniais, pilkais ar rudais lopais, taip pat trispalvis derinys. Svarbiausia – natūralus, medžioklinis tipas, be pernelyg elegantiškų linijų.
Šis šuo pasižymi gyvybingu, linksmo ir kiek užsispyrusio skaliko būdu. Namuose jis dažniausiai draugiškas, švelnus ir mėgstantis dėmesį. Su šeima palaiko glaudų ryšį ir noriai dalyvauja visose veiklose. Tačiau išlaiko stiprų savarankiškumą, paveldėtą iš medžioklinių protėvių. Tai reiškia, kad lauke gali labiau klausyti nosies, o ne šeimininko.
Šios veislės atstovai paprastai gerai sutaria su vaikais, jei nuo mažens tinkamai socializuojami. Jie gana tolerantiški kitiems šunims, nes tradiciškai dirbo gaujoje. Vis dėlto smulkūs gyvūnai gali išprovokuoti grobio instinktą. Dėl balsingo ir skardaus lojimo šie šunys neretai įspėja apie kiekvieną garsą, todėl reikia ankstyvo auklėjimo, kad lojimas būtų kontroliuojamas.
Vandėjos mažojo grifono baseto priežiūra nėra labai sudėtinga, tačiau reikalauja nuoseklumo. Kailį rekomenduojama iššukuoti bent kartą per savaitę, kad būtų pašalinti negyvi plaukai ir purvas. Retkarčiais reikalingas rankinis kailyje esančių negyvų plaukų išpešiojimas. Privalu reguliariai tikrinti ausis, nes ilgos ir prastai vėdinamos ausys linkusios uždegimams. Taip pat reikia prižiūrėti nagus ir dantis.
Šios veislės šuo negali būti laikomas kaip pasyvus kambario augintinis. Jam būtini kasdieniai ilgesni pasivaikščiojimai, žaidimai, uoslės užduotys ir treniruotės. Idealu, jei šeimininkas užsiima pėdsekyste, canicross ar kitomis aktyviomis veiklomis. Dresūra turi būti nuosekli, bet švelni, paremta skanėstais ir pagyromis. Dėl užsispyrimo ir savarankiško mąstymo mokymasis gali užtrukti, tad rekomenduojama ankstyva socializacija ir šuniukų mokykla.
Šios veislės atstovai dažniausiai laikomi gana tvirtais ir ilgaamžiais šunimis. Vis dėlto, kaip ir daugumai ilgų, žemų šunų, jiems gali pasitaikyti stuburo, sąnarių ar kelio girnelės problemų. Taip pat būtina stebėti ausų būklę, kad laiku būtų pastebėtas uždegimas. Dėl didelio apetito ir meilės maistui jie gali linkti tukti, ypač jei gauna per mažai judėjimo. Subalansuota mityba ir kontroliuojami skanėstai yra būtini.
Apskritai, atsakingai veisiami Vandėjos mažieji grifonai basetai gyvena ilgai ir aktyviai. Reguliarūs profilaktiniai vizitai pas veterinarą, svorio kontrolė ir tinkamas fizinis krūvis leidžia šiam energingam skalikui džiaugtis geru gyvenimu tiek mieste, tiek kaime.