Valų terjeras susiformavo Jungtinėje Karalystėje, ypač Velse, kur šie šunys buvo naudojami medžioklei kalnuotose ir sunkiai prieinamose vietovėse. Pagrindinė jų užduotis buvo medžioti lapės, barsukus ir kitus smulkius plėšrūnus, kurie keldavo grėsmę ūkiams. Medžiotojams reikėjo nedidelio, bet labai drąsaus ir manevringo šuns, galinčio įlįsti į urvus ir atkakliai vytis grobį. Dėl šios paskirties veislė pasižymi tvirtu temperamentu ir ryškiu grobio instinktu. Ilgainiui, mažėjant tradicinės medžioklės reikšmei, šie šunys tapo ir draugais, tačiau išlaikė daugelį darbo savybių.
Šios veislės atstovai yra aiškiai stačiakampio formato, su šiek tiek ilgesniu kūnu nei ūgis ties ketera. Krūtinė gili, bet pernelyg neplati, kad šuo lengvai tilptų į urvus. Galva ilga, su ryškiais žandikauliais ir stipriu sąkandžiu, snukis beveik vienodo pločio per visą ilgį. Akys tamsios, gyvos ir budrios, išduodančios aštrų protą ir nuolatinį pasirengimą veikti. Ausys mažos, "V" formos, nulinkusios į priekį ir prigludusios prie skruostų. Uodega paprastai laikoma aukštai, dažnai energingai iškelta, kas rodo šuns pasitikėjimą savimi.
Kailis šiurkštus, tankus ir gana kietas, su gerai saugančiu pavilniu. Tai padeda išlaikyti apsaugą nuo lietaus, šalčio ir krūmynų. Tradicinė spalva – juodas kailio balnas su sodriai rudu ar rusvai gelsvu kūnu, taip pat rudos galūnės ir snukis. Tokia spalvų kombinacija padeda šunį lengviau pastebėti lauke. Dydis kompaktiškas, bet raumenys gerai išvystyti, todėl judesiai energingi ir lankstūs.
Šis šuo yra gyvas, savarankiškas ir labai drąsus. Dėl medžioklinės kilmės jis linkęs veikti ryžtingai ir nebijo konfliktų, jei jaučiasi išprovokuotas. Tuo pat metu šios veislės atstovai dažnai būna labai prisirišę prie savo šeimos ir mėgsta dalyvauti kasdienėje veikloje. Jie dažniausiai gerai sutaria su vyresniais vaikais, jei šie gerbia šuns ribas ir elgiasi atsakingai.
Su kitais šunimis santykiai gali būti sudėtingesni, ypač su tos pačios lyties atstovais. Valų terjerai dažnai linkę dominuoti ir gali išprovokuoti konfliktą, jei nėra tinkamai socializuoti. Nepažįstamiems žmonėms jie dažniausiai rodo atsargumą, bet ne perdėtą baikštumą. Tai budrūs sarginiai šunys, kurie greitai praneša apie kiekvieną neįprastą garsą ar judesį prie namų.
Dresūra turi būti nuosekli, aiški ir paremta teigiamu pastiprinimu. Šis augintinis yra protingas, bet gali būti užsispyręs, todėl nepakanka vien kelių komandų išmokymo. Geriausią rezultatą duoda trumpi, dinamiški užsiėmimai, kurių metu derinamos paklusnumo užduotys ir proto mankšta. Svarbu nuo mažens mokyti šunį savikontrolės, atsitraukimo komandos ir ramaus elgesio su kitais gyvūnais.
Kasdien jam reikalingi ilgi pasivaikščiojimai ir galimybė laisviau išsikrauti saugioje erdvėje. Idealus variantas – aktyvūs žaidimai, kvapų paieškos užduotys, įvairūs sportai, tokie kaip agility ar mantrailing. Jei šuo nuobodžiauja, jis gali pradėti kasti, loti ar niokoti daiktus namuose. Todėl šios veislės savininkas turėtų būti pasiruošęs skirti nemažai laiko tiek fizinei, tiek protinei veiklai.
Bendra sveikatos būklė dažniausiai gera, nes tai gana natūraliai susiformavusi darbinė veislė. Vis dėlto gali pasitaikyti keli paveldimi sutrikimai, tokie kaip kelio girnelės nestabilumas, kai kurios akių ligos ar alerginės odos reakcijos. Reguliarūs profilaktiniai vizitai pas veterinarą ir akių bei sąnarių patikros padeda laiku pastebėti problemas. Kaip ir dauguma aktyvių šunų, jie gali susižeisti bėgiodami nelygiu reljefu, todėl reikalingas atsargus krūvio didinimas augimo laikotarpiu.
Kailio priežiūra reikalauja šiek tiek pastangų. Šiurkštus plaukas turi būti reguliariai triminguojamas, kad išlaikytų tinkamą tekstūrą ir nešertų per daug. Šukavimas rekomenduojamas bent kartą per savaitę, o intensyvesni darbai atliekami kelis kartus per metus. Taip pat būtina tikrinti ausis, trumpinti nagus ir prižiūrėti dantis. Tinkamai prižiūrėtas valų terjeras išlieka tvarkingas ir funkcionalus, pasirengęs tiek aktyviai veiklai, tiek ramesniam laikui su šeima.