Šios veislės šaknys siekia atšiaurius Škotijos aukštumų kraštus. Ten nedideli, bet tvirti medžiokliniai šunys buvo naudojami lapių, barsukų ir kitų smulkių kenkėjų medžioklei. Legendose minima, kad balta spalva buvo sąmoningai atrenkama, kad šunys nesupainiotų su medžiojamais gyvūnais.
Ilgainiui darbinis medžiotojas tapo ir namų sargu bei kompanionu. Šiuolaikinis Vakarų Škotijos baltasis terjeras išlaikė medžioklinį instinktą, bet kartu tapo prisitaikęs prie miesto ir buto sąlygų. Veislė greitai išpopuliarėjo Didžiojoje Britanijoje, o vėliau ir visoje Europoje.
Šios veislės atstovai nedideli, tačiau proporcingi ir raumeningi. Galva gana didelė, snukis trumpas, žandikaulis stiprus, tai liudija buvusias medžioklės funkcijas. Akys tamsios, gyvos ir išraiškingos, suteikia žvilgsniui sumanumo ir šiek tiek šelmiškumo. Ausys trumpos, stačios, trikampės formos, suteikia šuniui budrumo įvaizdį. Krūtinė plati, nugara tiesi, kūno sudėjimas kompaktiškas ir tvirtas.
Svarbiausias bruožas – dvigubas kailis. Viršutinis plaukas šiurkštus ir tiesus, o pavilnė tanki ir minkšta. Kailio spalva privalo būti balta arba labai šviesi kreminė, be ryškių dėmių. Šis kailio tipas gerai saugo nuo drėgmės ir vėjo, todėl augintinis gana atsparus prastesnėms oro sąlygoms.
Šis šuo pasižymi tipišku terjero temperamentu. Jis drąsus, smalsus ir dažnai linkęs priimti savarankiškus sprendimus. Prieraišumas šeimininkui derinasi su tam tikru užsispyrimu, todėl augintiniui reikia nuoseklių taisyklių nuo mažens. Šios veislės šunys dažnai labai prisiriša prie šeimos, mėgsta būti dėmesio centre ir dalyvauti kasdienėje veikloje.
Su vaikais jie paprastai draugiški, ypač jei su jais auga nuo šuniuko amžiaus. Vis dėlto reikalingos aiškios elgesio ribos tiek vaikams, tiek šuniui. Kaip ir dauguma terjerų, šis augintinis gali būti atsargesnis su nepažįstamais šunimis. Ankstyva socializacija padeda išvengti konfliktų ir per didelio lojimo.
Nors šis terjeras mažas, jam būtinas reguliarus fizinis ir protinis krūvis. Kasdieniai pasivaikščiojimai, trumpos treniruotės ir žaidimai namuose padeda nukreipti energiją tinkama linkme. Dėl medžioklinio instinkto jis mėgsta kasti, ieškoti ir gaudyti judančius objektus, todėl verta pasiūlyti žaislus, skatinančius uoslės darbą.
Dresūra turėtų būti trumpa, aiški ir paremta pozityviu skatinimu. Per griežtas tonas gali išprovokuoti užsispyrimą, o nuoseklumas ir aiškios taisyklės duoda geriausią rezultatą. Nors šios veislės atstovai protingi, jie ne visada aklai paklūsta komandoms, todėl dresūra turi būti įdomi ir įvairi. Palikti vieni ilgesniam laikui jie gali, tačiau reikia išmokyti to palaipsniui ir pasirūpinti užimtumu.
Bendrai tai gana tvirta ir ilgai gyvenanti veislė, tačiau yra keli paveldimi polinkiai. Kai kuriems šunims pasitaiko odos alergijos, niežulys ir jautrumas aplinkos alergenams ar maistui. Todėl svarbu kokybiškas pašaras ir reguliarus kailio bei odos stebėjimas. Gali pasireikšti kelio girnelės išnirimas, taip pat tam tikros akių ligos, todėl rekomenduojami profilaktiniai veterinariniai patikrinimai.
Veislė linkusi priaugti svorio, jei fizinis krūvis per mažas, o skanėstų per daug. Subalansuota mityba ir judėjimas padeda išlaikyti gerą formą ir sveikus sąnarius. Dantų priežiūra taip pat svarbi, nes mažoms veislėms dažniau kaupiasi dantų akmenys.
Dvigubas kailis reikalauja reguliarios, tačiau ne itin sudėtingos priežiūros. Šukuoti reikėtų kelis kartus per savaitę, kad nesusidarytų sąvėlos ir būtų pašalinti nešvarumai. Parodiniai šunys dažnai kerpami ir trimuojami rankiniu būdu, kad išlaikytų tipinę formą ir šiurkštų plauką. Namų augintiniams galima rinktis paprastesnį kirpimą, tačiau svarbu neskusti iki odos, kad nebūtų pažeista kailio struktūra.
Kadangi kailis baltas, dažniau pastebimos ašarų dėmės ir purvas, todėl gali prireikti švelnių, šviesų kailį saugančių priemonių. Tinkamai prižiūrimas šis šuo atrodo tvarkingai ir nerealiai puriai, o namuose dažniausiai nepraranda daug plaukų, lyginant su šiurkštesnio kailio veislėmis.