Vakarų Sibiro laika kilo iš vietinių Rusijos šiaurės ir Vakarų Sibiro špicų tipo šunų. Šios veislės ištakos siejamos su chantių, mansų ir kitų medžiotojų gentimis. Šunys buvo naudojami stambiam žvėriui, paukščiams ir kailiniams žvėreliams medžioti. Ilgą laiką jie buvo veisiami pagal darbines savybes, o ne pagal išvaizdą.
Tik XX amžiaus viduryje pradėti fiksuoti vieningi veislės standartai ir kilmės dokumentai. Šiuolaikinis šios veislės atstovas išlaikė daugelį protėvių bruožų. Tai itin ištvermingas, klimato sąlygoms atsparus ir protingas medžioklinis šuo.
Šios veislės šuo vidutinio kūno sudėjimo, tačiau labai tvirtas. Patinai paprastai būna aukštesni ir masyvesni už pateles. Kūnas kompaktiškas, raumeningas, su gilia krūtine ir gerai išvystytais pečiais. Galva pleišto formos, snukis tiesus, ausys stačios ir trikampės, suteikiančios budrumo išraišką. Uodega vidutinio ilgio, nešama susukta ant nugaros ar ant šlaunies. Kailis dvigubas, su tankiu pavilniu, kuris saugo nuo šalčio ir drėgmės. Viršutinis plaukas standus, šiek tiek atšokęs nuo kūno. Aplink kaklą ir pečius dažnai matoma ryškesnė "apykaklė", ypač patinams. Spalvos gali būti baltos, pilkos, zoninės, margos ar su įvairesnėmis dėmėmis. Bendra išvaizda primena špicą, tačiau su ryškiu darbinio šuns įspūdžiu.
Šis šuo pasižymi stipriu medžiokliniu instinktu ir savarankišku mąstymu. Darbo metu jis turi priimti sprendimus be nuolatinio šeimininko nurodymo, todėl yra gana nepriklausomas. Namuose toks augintinis paprastai lojalus ir atsidavęs savo šeimai. Su vaikais dažnai elgiasi pagarbiai, bet nemėgsta per daug familiarumo ar šiurkštaus elgesio.
Šios veislės atstovai dažnai būna atsargūs nepažįstamųjų atžvilgiu ir gerai saugo teritoriją. Tuo pačiu jie neperdėtai agresyvūs, jei tinkamai socializuojami. Nuobodžiaudami gali tapti destruktyvūs, todėl būtinas pakankamas fizinis ir protinis krūvis.
Vakarų Sibiro laika labiausiai tinka patyrusiems šunų augintojams arba žmonėms, aktyviai medžiojantiems. Šiai veislei reikalingos ilgos, tikslingos treniruotės ir užduotys gamtoje. Miesto bute toks šuo dažnai jaučiasi suvaržytas, net jei reguliariai vedžiojamas.
Dresūra turi būti nuosekli, aiški ir teisinga. Šis šuo nedera prie grubios jėgos metodų, nes gali tapti užsispyręs ir nepasitikintis šeimininku. Geriausiai veikia pozityvūs metodai ir aiški taisyklių sistema. Kailio priežiūra paprasta, tačiau du kartus per metus šerimosi laikotarpiu plaukų krenta ypač daug. Tada tenka dažniau šukuoti ir tvarkytis namuose. Įprastai pakanka vieno gero iššukavimo per savaitę ir retų maudynių.
Vakarų Sibiro laika laikoma gana sveika ir genetiškai tvirta veisle. Istoriškai silpnesni ar ligoti šunys tiesiog neišgyvendavo atšiauriomis sąlygomis. Vis dėlto modernioje veislinėje populiacijoje gali pasitaikyti klubo ir alkūnės sąnarių displazija. Kartais fiksuojamos akių ligos, tokios kaip katarakta ar progresuojanti tinklainės atrofija. Labai aktyviems medžiokliniams šunims būdingos traumos, ypač letenų ir sąnarių srityje.
Norint išlaikyti gerą sveikatos būklę, būtini reguliarūs veterinariniai patikrinimai, vakcinacija ir parazitų kontrolė. Subalansuotas, energiją atitinkantis maitinimas padeda išvengti per mažo ar per didelio kūno svorio. Šios veislės atstovai dažnai sulaukia gana garbingo amžiaus, jei auginami atsakingai ir turi pakankamai judėjimo.