Tornjakas yra viena seniausių Balkanų aviganių veislių, susiformavusi Bosnijos ir Hercegovinos bei Kroatijos kalnų regionuose. Šie šunys šimtmečiais saugojo avių ir galvijų bandas nuo vilkų bei kitų plėšrūnų. Manoma, kad jų protėviai gyveno šiose teritorijose jau viduramžiais, o kai kurie šaltiniai mini net dar ankstesnius laikus.
Veislė ilgai išliko beveik nepakitusi dėl izoliuotos kalnų aplinkos ir aiškaus funkcionalaus tikslo. Tik XX amžiaus pabaigoje pradėta kryptinga selekcija ir standartizacija, todėl šiandien tornjakas pripažintas FCI ir laikomas nacionaline vertybe.
Šios veislės atstovai yra dideli, tvirti, bet ne gremėzdiški. Kailyje vyrauja baltas pagrindas su aiškiomis dėmėmis – juodomis, rudos, gelsvos ar pilkšvos spalvos. Kailis ilgas, tankus, su gausiu pavilniu, kuris saugo nuo šalčio ir drėgmės kalnuose. Žiemą ši danga tampa ypač vešli, o vasarą kiek praretėja, todėl šuo jaučiasi komfortiškiau šiltesniu oru. Galva proporcinga kūnui, su gana plačiu snukiu ir ryškia kaukole, ausys vidutinio dydžio, prigludusios. Uodega apžėlusi, dažnai laikoma šiek tiek išlenkta, judant gali būti pakelta aukščiau.
Šios veislės šuo yra labai prisirišęs prie savo šeimos ir teritorijos, bet iš prigimties santūrus su nepažįstamais. Namuose jis dažnai ramus, stebintis aplinką ir nereikalaujantis nuolatinio dėmesio. Per ilgą tarnybos kaip bandos sargo istoriją susiformavo stiprus savarankiškumas ir gebėjimas priimti sprendimus be žmogaus nurodymų. Dėl šios priežasties tornjakas ne visada elgsis aklai paklusniai, jis linkęs svarstyti situaciją.
Su vaikais paprastai elgiasi kantriai, ypač jei buvo socializuotas nuo mažens ir vaikai moka gerbti jo erdvę. Kitiems šunims jis gali būti rezervuotas, tačiau dažnai išlieka stabilus ir nekonfliktiškas, jei nėra provokuojamas.
Šiam augintiniui reikia pakankamai erdvės ir reguliaraus judėjimo. Idealios sąlygos – nuosavas kiemas su saugia tvora ir galimybe patruliuoti teritoriją. Ilgi pasivaikščiojimai ir ramesni žygiai gamtoje labiau tinkami nei intensyvūs bėgimai greta dviračio. Kailis reikalauja reguliaraus šukavimo, ypač šerimosi laikotarpiais, kai pavilnis gausiai krenta. Kalnų sargas nėra itin reiklus maistui, bet jam reikalinga subalansuota mityba, kad palaikytų sveikus sąnarius ir raumenis.
Dresūra turi būti nuosekli, rami ir pagarbi. Tornjakas geriau reaguoja į aiškias ribas ir teigiamą motyvaciją, o grubumas ar skubėjimas greitai mažina jo pasitikėjimą.
Nors ši veislė susiformavo natūraliose ir gana atšiauriose sąlygose, šiuolaikinė populiacija vis tiek susiduria su tam tikromis rizikomis. Dažniau pasitaiko klubo ir alkūnės sąnarių displazija, kaip ir daugeliui didelių šunų. Labai svarbu kontroliuoti svorį ir vengti per didelio fizinio krūvio augimo laikotarpiu. Storas kailis gali sudaryti sąlygas odos problemoms, jei šuo gyvena drėgnoje, nepakankamai švarioje aplinkoje. Reguliarus kailio apžiūrėjimas ir vėdinimas, ypač po lietaus ar maudynių, padeda to išvengti.
Kruopštus veislynų pasirinkimas, sveikatos tyrimai ir atsakingas šėrimas leidžia tornjakui išlikti ištvermingu ir ilgaamžiu šeimos sargu.