Tibeto terjeras kilęs iš atokių Himalajų regionų, kur šimtmečius gyveno Tibeto vienuolynuose ir kaimuose. Ten šie šunys buvo laikomi sėkmės talismanais, gyvulių ir kiemų sergėtojais, taip pat ištikimais palydovais. Veislė nebuvo veisiama komerciniais tikslais, ji dažniau buvo dovanojama kaip pagarba ar padėka. Dėl to ilgą laiką ji išliko labai gryna ir nedaug pakitusi.
Į Vakarų pasaulį šie šunys pateko tik XX amžiaus pradžioje, kai britų gydytojai ir keliautojai gavo juos dovanų iš tibetiečių. Vėliau buvo pradėti tiksliniai veisimo darbai ir parengtas veislės standartas. Nors pavadinime yra žodis terjeras, pagal kilmę ir paskirtį tai nėra klasikinis medžioklinis terjeras. Pavadinimas labiau susijęs su panašiu dydžiu ir temperamentiniu veržlumu. Šiandien veislė vertinama kaip universalus šeimos ir kompanijos šuo.
Šios veislės atstovai yra kompaktiško, kvadratinio sudėjimo, tvirto kūno ir elastingo judesio. Galva proporcinga, snukis vidutinio ilgio, ausys nulėpusios, apaugusios ilgu plauku. Akys tamsios, apvalios, dažnai dalinai uždengiamos ilgos kaktos plaukų, todėl žvilgsnis atrodo paslaptingas, bet šiltas. Uodega vidutinio ilgio, laikoma užriesta virš nugaros, su gausia plunksna.
Kailis dvigubas, tankus, su vilna primenančiu pavilniu ir ilga apsaugine plaukų danga. Viršutinis plaukas gali būti tiesus arba šiek tiek banguotas, bet ne šilkinis. Spalvų leidžiama labai daug: balta, juoda, auksinė, kreminė, pilka, brindle, taip pat įvairūs šių atspalvių deriniai su dėmėmis. Tokia kailio struktūra padeda šunims išlaikyti šilumą ir sausumą kalnuotame klimate, bet reikalauja nuoseklios priežiūros namų sąlygomis.
Šis šuo išsiskiria artimu ryšiu su šeima ir gebėjimu „skaityti“ žmonių nuotaikas. Jis dažnai apibūdinamas kaip empatiškas, švelnus, bet kartu ir savarankiškas. Su savaisiais augintinis būna meilus, mielai seka paskui šeimininką po namus ir dalyvauja kasdienėse veiklose. Su vaikais dažniausiai sutaria gerai, jeigu vaikai moka elgtis pagarbiai ir šuns neerzina.
Svetimus žmones šis šuo pasitinka atsargiai, kartais rezervuotai, bet be agresijos, jei socializacija buvo gera. Dėl prigimtinio budrumo jis linkęs reaguoti į neįprastus garsus ir pranešti lojimu. Tinkamai ugdant, galima pasiekti balansą tarp sargumo ir ramybės. Sugyvenamumas su kitais šunimis ir gyvūnais paprastai geras, ypač jei augintinis nuo mažens pratintas prie įvairių situacijų.
Tibeto terjero kailis reikalauja reguliarios priežiūros. Šukuoti reikėtų bent kelis kartus per savaitę, o ilgo plauko augintinius – beveik kasdien, kad nesusidarytų sąvėlos. Maudymas rekomenduojamas pagal poreikį, bet ne per dažnai, naudojant kokybiškas priemones. Jei šeimininkui sudėtinga palaikyti ilgą kailį, galima pasirinkti trumpesnį, praktiškesnį kirpimą, ypač jei šuo nebus rodomas parodose.
Fizinis aktyvumas turi būti vidutinis, bet reguliarus. Kasdieniai pasivaikščiojimai, žaidimai ir protiniai užsiėmimai yra būtini, kad augintinis būtų ramus namuose. Ši veislė mėgsta mokytis, bet gali būti kiek užsispyrusi. Dresūra turi būti švelni, paremta skanėstais, pagyrimu ir žaidimu. Griežtos bausmės ir kietas tonas tik mažina pasitikėjimą ir motyvaciją.
Dauguma šių šunų pasižymi gera bendra sveikata ir ilgaamžiškumu. Vis dėlto yra keletas paveldimų problemų, į kurias būtina atkreipti dėmesį. Veislei būdingos tam tikros akių ligos, pavyzdžiui, progresuojanti tinklainės atrofija ar lęšiuko iškritimas. Dėl to atsakingi veisėjai tikrina veislinius šunis oftalmologiniais tyrimais.
Taip pat gali pasitaikyti klubo sąnarių displazija ir kelio girnelės išnirimai, todėl svarbu palaikyti normalų kūno svorį ir vengti pernelyg intensyvių apkrovų augimo laikotarpiu. Kai kuriems šios veislės atstovams nustatoma paveldima nervų sistemos liga – nervinė ceroidinė lipofuscinozė, tad veisime turi būti naudojami patikrinti tėvai. Reguliari veterinarinė priežiūra, subalansuota mityba, pakankamas judėjimas ir atsakinga veislyno pasirinkimas leidžia džiaugtis sveiku ir ilgai gyvenančiu šeimos bičiuliu.