Tibeto spanielis yra sena Rytų Azijos veislė, glaudžiai susijusi su budistų vienuolynų tradicijomis. Šie nedideli šunys kadaise gyveno vienuolynų terasose ir stebėjo aplinką iš aukštai. Jie ne tiek saugojo fizinę teritoriją, kiek įspėdavo apie artėjančius svečius ar pavojų.
Dėl budrumo ir gebėjimo būti šalia vienuolių jie buvo laikomi dvasiniais palydovais. Ilgą laiką veislė buvo beveik neišvežama iš Tibeto, todėl išlaikė savitą išvaizdą ir charakterį. Tik XX amžiaus pradžioje šie šunys pradėjo plisti į Europą ir kitus žemynus.
Šios veislės atstovai yra kompaktiško, tvirto kūno sudėjimo, bet ne per masyvūs. Galva vidutinio dydžio, snukis gana trumpas, bet ne toks plokščias kaip mopsų ar pekinų. Akys didelės, tamsios ir išraiškingos, suteikiančios šuniui švelnią, kiek mąslią žvilgsnio išraišką. Ausys kabančios, vidutinio ilgio, apaugusios plunksniška vilna. Kailis vidutinio ilgio, tiesus arba šiek tiek banguotas, su tankiu pavilniu.
Apykaklės srityje susidaro ilgesnio plauko apykaklė, ypač ryški patinams. Uodega nešama užriesta ant nugaros, gausiai apaugusi plaukais. Standartas leidžia įvairias spalvas ir jų derinius, todėl išvaizda gali būti labai įvairi, bet visada atpažįstama.
Šis šuo jungia katinišką savarankiškumą ir aiškų prisirišimą prie šeimos. Augintinis dažnai renkasi vieną ar kelis labiausiai mylimus žmones, kuriuos seka ir stebi. Nors dydis mažas, budrumas labai išreikštas, todėl jis greitai sureaguoja į aplinkos garsus ar judesius. Šios veislės atstovai paprastai draugiški, bet iš pradžių atsargesni su nepažįstamais. Jie nelinkę į aklą paklusnumą, todėl kartais atrodo užsispyrę ar nepriklausomi. Su vaikais dažniausiai elgiasi švelniai, jei šie moka gerbti šuns ribas. Tinkamai socializuotas šuo sutaria ir su kitais augintiniais, ypač jei auga kartu nuo mažens.
Nors kailis atrodo vešlus, kasdienė priežiūra nėra sudėtinga, jei atliekama reguliariai. Rekomenduojama šukuoti bent kelis kartus per savaitę, o šėrimosi metu – dažniau, kad pašalintumėte negyvus plaukus. Kailio kirpti paprastai nereikia, pakanka iššukuoti susivelimus už ausų, pažastyse ir užpakalinėje kojų dalyje. Maudymas atliekamas pagal poreikį, bet ne per dažnai, kad nebūtų pažeistas natūralus kailio riebalų balansas.
Dresūra turėtų būti švelni, paremta atlygiu ir žaidimu. Šis šuo greitai mokosi, bet gali prarasti motyvaciją, jei užduotys monotoniškos. Trumpi, įdomūs užsiėmimai yra veiksmingiausi. Kasdien pakanka kelių ramesnių pasivaikščiojimų ir trumpo žaidimo ar protinių užduočių namuose.
Tinkamai prižiūrimas Tibeto spanielis dažniausiai sulaukia garbingo amžiaus ir išlieka gana aktyvus. Vis dėlto veislei būdingos kelios dažnesnės sveikatos problemos, į kurias verta atkreipti dėmesį. Dėl akių formos pasitaiko akių sudirginimų, sausų akių sindromo ar ragenos pažeidimų, todėl akys turėtų būti reguliariai tikrinamos. Kai kuriems šunims nustatomi kelio girnelės išnirimai, todėl svarbu vengti antsvorio ir per didelių apkrovų jauname amžiuje. Gali pasitaikyti paveldimų širdies ir pavienių neurologinių sutrikimų, todėl atsakingi veisėjai tiria veislinius šunis.
Reguliarūs profilaktiniai vizitai pas veterinarą, subalansuota mityba ir tinkamas fizinis krūvis padeda palaikyti gerą šio mažo, bet tvirto šuns sveikatą.