Tibeto mastifas, dar vadinamas do khyi, laikomas viena seniausių sarginių veislių pasaulyje. Šie šunys šimtmečiais saugojo Tibeto vienuolynus, kaimus ir klajoklių bandas atšiauriomis Himalajų sąlygomis. Manoma, kad jie saugojo ne tik avis ir jakus, bet ir karavanus nuo plėšrūnų bei vagių. Dėl izoliacijos kalnuose veislė ilgą laiką išliko nedaug pakitusi ir labai selektyviai veisiama.
Daugelis dabartinių molosų tipų šunų laikomi gimusiais būtent iš šio kalnų galiūno protėvių. Šiandien veislė saugo privatus namus, ūkius ir kartais dalyvauja parodose, tačiau išlaiko savąjį seną sargybinio instinktą.
Šios veislės atstovai yra labai dideli, tvirti ir proporcingai sudėti šunys. Patinai dažnai atrodo dar masyvesni dėl išraiškingos apykaklės ir tankaus kailio aplink kaklą. Galva plati, su aiškiais skruostais, tamsiomis migdolo formos akimis ir stipriu snukiu. Ausys vidutinio dydžio, nulėpusios, priglundančios prie skruostų. Kūnas ilgesnis nei aukštis, krūtinė gili ir plati, kaulai stambūs, raumenynas išvystytas, bet ne per daug sunkus.
Kailis dvigubas: šiurkštesnis viršutinis ir tankus pūkinis pavilnis, prisitaikęs prie šalčio. Dažniausiai pasitaiko juoda su įrudžiu, juoda, mėlyna su įrudžiu, rusva, auksinė bei sabalinė spalvos, neretai su baltais ženklais ant krūtinės ar letenų. Uodega apaugusi pūkuotu kailiu, nešama riesta virš nugaros.
Šis šuo pasižymi ramia, bet budria prigimtimi. Namų aplinkoje jis dažnai atrodo flegmatiškas ir lėtas, tačiau įtartinoje situacijoje akimirksniu suaktyvėja. Augintinis labai lojalus savo šeimai ir gali būti švelnus, net šiek tiek santūrus namų aplinkos draugas. Su vaikais dažniausiai elgiasi kantriai, tačiau dėl dydžio ir jėgos reikalinga priežiūra ir pagarbus elgesys.
Šios veislės atstovai gana nepatiklūs nepažįstamiems ir iš prigimties linkę saugoti teritoriją. Jie nepriklausomi, mėgsta priimti sprendimus patys, todėl labiau tinka patyrusiems šunų augintojams. Kita vertus, tinkamai socializuoti gali sutarti su kitais šunimis ir gyvūnais, ypač jei auga kartu nuo mažens.
Tibeto mastifo kailis nėra labai sudėtingas, tačiau reikalauja reguliaraus šukavimo. Dažniausiai užtenka kruopščiai iššukuoti kartą per savaitę, o šėrimosi metu – dažniau, kad pašalintumėte pavilnį. Maudoma santūriai, tik esant poreikiui, nes pernelyg dažnas maudymas gali pažeisti natūralų kailio riebalų balansą. Šiai veislei reikia vidutinio fizinio krūvio: kasdienio pasivaikščiojimo ir laisvo judėjimo saugioje, aptvertoje teritorijoje.
Dresūra turi būti rami, nuosekli ir pagarbi. Šuo atsako į aiškias taisykles, tačiau prievarta ir grubus tonas duos priešingą rezultatą. Komandas mokytis jis gali lėčiau nei kai kurios darbo veislės, bet gerai įsimena, kas jam atrodo prasminga. Ankstyva socializacija su žmonėmis, kitais šunimis ir įvairiomis aplinkomis būtina, kad išvengtumėte pernelyg stipraus įtarumo ar agresijos.
Nors šis kalnų sarginis šuo atrodo labai tvirtas, jis nėra visiškai atsparus paveldimoms ligoms. Dažniausiai minima klubo ir alkūnės sąnarių displazija, taip pat kryžminių raiščių pažeidimai, ypač jei šuo turi antsvorio. Gali pasitaikyti skydliaukės veiklos sutrikimų, akių ligų bei pavienių paveldimų neurologinių būklių. Dėl didelio dydžio svarbu kontrolė augant: vengti per greito svorio augimo, šuolių ir per didelio krūvio jauname amžiuje.
Tinkama, subalansuota mityba ir reguliarūs veterinariniai patikrinimai padeda užkirsti kelią daliai problemų arba jas anksti pastebėti. Geromis laikymo sąlygomis ir atsakingai veisiant, tibeto mastifas dažniausiai gyvena 10–12 metų, kas didelėms veislėms laikoma pakankamai gera trukme.