Taksas kilęs iš Vokietijos, kur buvo veisiamas jau kelis šimtmečius. Pagrindinė pirminė paskirtis buvo urvinė medžioklė, ypač barsukų ir lapių. Ilgas kūnas ir trumpos kojos leido lengvai įlįsti į urvus ir sekti grobį. Šios veislės šunys garsėjo atkaklumu ir drąsa, nes turėjo susidurti su agresyviais žvėrimis ankštuose urvuose. Vėliau šie medžiokliniai šunys paplito ir miestų aplinkoje, tapo populiarūs kaip šeimos augintiniai.
Laikui bėgant taksų tipai skyrėsi pagal dydį ir kailio struktūrą. Buvo formuojamos atskiros atmainos triušių, nykštukiniams ir standartiniams medžioklės poreikiams. Šiandien ši veislė išlaikiusi daugelį pradinės paskirties savybių: stiprų grobio instinktą, nepriklausomą sprendimų priėmimą ir ištvermę.
Šios veislės šuo turi ilgesnį už vidutinį kūną, trumpas, bet tvirtas kojas ir gilią krūtinę. Nugara turi būti tiesi ir raumeninga, nes per ją tenka didelė apkrova. Galva pailga, su ryškiu snukiu ir stipriu žandikauliu. Ausys ilgos, prigludusios, suteikia būdingą išraišką. Akys paprastai tamsios, žvilgsnis žvalus ir atidus.
Skiriami trys pagrindiniai kailio tipai: trumpaplaukis, šiurkščiaplaukis ir ilgaplaukis. Trumpaplaukiai turi glotnų, prigludusį kailį, kuris lengvai prižiūrimas. Šiurkščiaplaukiai dengti kietu, tankiu plauku, su būdingu barzdelės ir antakių apvadu. Ilgaplaukiai pasižymi švelniu, krintančiu kailiu, ypač ryškiu ant ausų, uodegos ir kojų galų.
Šios veislės atstovai dažnai apibūdinami kaip drąsūs, smalsūs ir temperamentingi. Namų aplinkoje jie prisiriša prie šeimos ir noriai seka savo žmogų po visus kambarius. Dėl medžioklinės kilmės būdingas budrumas ir polinkis loti į kiekvieną garsą ar praeivį. Todėl tokie augintiniai gali būti puikūs signaliniai sargai, nors kartais tai virsta perdėtu lojimu.
Su vaikais šie šunys paprastai draugiški, jei vaikai elgiasi pagarbiai ir ramiai. Per šiurkštus elgesys gali išprovokuoti gynybinę reakciją. Su kitais šunimis santykiai priklauso nuo socializacijos ir lyties. Patinai dažniau linkę demonstruoti dominuojantį elgesį. Svetimiems žmonėms dažnai išlieka atsargūs, tačiau tinkamai supažindinus prisitaiko ir tampa draugiški.
Trumpaplaukio takso kailio priežiūra gana paprasta, pakanka reguliariai peršukuoti gumine pirštine ir pašalinti negyvus plaukus. Šiurkščiaplaukius reikia retkarčiais triminguoti, kad kailis neišretėtų ir išlaikytų teisingą struktūrą. Ilgaplaukiams būtinas dažnesnis šukavimas, kad nesusidarytų sąvėlos, ypač už ausų ir ant krūtinės.
Dresūra reikalauja kantrybės ir nuoseklumo, nes šiai veislei būdingas užsispyrimas. Šunys greitai supranta komandas, bet ne visada nori jas vykdyti, jei nemato naudos. Labiausiai tinka trumpi, dinamiški užsiėmimai, paremti skanėstais ir žaidimu. Ankstyva socializacija svarbi, kad sumažėtų baimės ir pernelyg didelio lojimo rizika. Taip pat būtina kontroliuoti svorį ir vengti šuolių nuo aukštų paviršių.
Dėl specifinės kūno sandaros šis šuo turi polinkį stuburo problemoms, ypač tarpslankstelinių diskų išvaržoms. Per didelis svoris, dažnas šokinėjimas nuo sofų ar laiptų didina riziką. Savininkams rekomenduojama riboti šuolius ir išlaikyti gerą fizinę formą, stiprinti nugaros raumenis per saikingą judėjimą. Reguliarūs veterinaro patikrinimai padeda anksti pastebėti judėjimo pokyčius.
Be stuburo bėdų, gali pasitaikyti dantų akmenų susidarymas, ausų uždegimai, nutukimas. Dėl stipraus apetito ir mažo ūgio šie augintiniai lengvai priauga svorio, todėl būtina kontroliuoti maisto porcijas. Vidutinis šios veislės gyvenimo trukmės rodiklis gana geras, jei šuo tinkamai prižiūrimas ir reguliariai tikrinama sveikata.