Švedų dasbrakas yra tradicinis Skandinavijos medžioklinis skalikas, glaudžiai susijęs su vietos medžioklės kultūra. Veislė buvo kuriama siekiant šuns, kuris lėtai ir balsu sektų pėdsakus, kad žvėris nepanikuotų ir nepaspruktų per greitai. Tokia strategija leido medžiotojui ramiai keisti poziciją ir kruopščiau parinkti šūvio momentą. Šios veislės atstovai dirbo daugiausia su kiškiais ir lape, bet taip pat sekė stirnų pėdsakus.
Šios veislės šunys buvo atrenkami pagal ištvermę, balsą ir gebėjimą dirbti savarankiškai didelėse teritorijose. Nors jų kilmė siejama su kitais Šiaurės ir Vidurio Europos skalikais, švedų medžiotojai formavo savitą tipą, pritaikytą miškų ir pelkėtų vietovių sąlygoms. Dėl tokios selekcijos atsirado šuo, galintis dirbti sudėtingame reljefe ir neprarasti kontakto su medžiotoju per balsą.
Švedų dasbrakas yra vidutinio dydžio, tvirto sudėjimo, bet ne gremėzdiškas šuo. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera, tai suteikia gerą žingsnio amplitudę ir stabilumą nelygiame miške. Krūtinė gili, leidžianti efektyviai dirbti plaučiams ilgo sekimo metu. Galva proporcinga, snukis vidutinio ilgio, ausys ilgos, prigludusios, būdingos skalikams.
Kailis dvigubas, su tankiu pavilniu, kuris saugo nuo drėgmės ir šalčio. Viršutinis plaukas gana šiurkštus ir prigludęs, todėl lengviau nusivalo purvas ir sniegas. Paprastai pasitaiko trispalvė ar dviejų spalvų kombinacija: juoda, ruda, balta, taip pat įvairūs įrudžiai. Uodega dažniausiai nekarpyta, laikoma natūraliai lengvai išlenkta, judesyje aiškiai matoma.
Šios veislės šunys yra ramūs namuose, bet labai energingi lauke. Jie stipriai orientuoti į darbą, todėl kasdienis judėjimas ir kvapų veikla jiems būtini. Su šeima dažniausiai būna lojalūs, prisirišę ir gana švelnūs, bet išlaiko savarankišką, šiek tiek užsispyrusį charakterį. Dėl stipraus medžioklinio instinkto linkę persekioti judančius objektus, todėl reikia tvirto vadovavimo.
Su vaikais paprastai elgiasi draugiškai, ypač jei auginami kartu nuo mažens. Vis dėlto reikalingos aiškios taisyklės ir vaikų išmokymas gerbti šuns ribas. Su kitais šunimis dažnai sutaria neblogai, ypač jei socializuojami nuo ankstyvo amžiaus. Nepažįstamųjų atžvilgiu gali būti santūrūs, bet ne agresyvūs, dažniau tiesiog budrūs ir stebintys situaciją.
Švedų dasbrakui būtinas kasdienis ilgas vaikščiojimas, bėgimas ar darbas pėdsakų trasose. Tai nėra šuo, kuris patenkins poreikius trumpais pasivaikščiojimais aplink namą. Idealu, jei augintinis turi saugią aptvertą teritoriją, kur gali laisvai judėti ir uostinėti. Buto sąlygomis toks šuo gali gyventi tik tada, jei šeimininkas labai nuosekliai užtikrina fizinį ir protinį krūvį.
Dresūra reikalauja kantrybės ir nuoseklumo. Šios veislės atstovai protingi, tačiau linkę savarankiškai priimti sprendimus ir sekti kvapais labiau nei komandomis. Geriausiai veikia pozityvūs metodai – skanėstai, žaidimai, balsu išsakytas pagyrimas. Būtina ankstyva socializacija su žmonėmis, garsais ir kitais gyvūnais, kad suaugęs šuo būtų stabilus ir nuspėjamas.
Švedų dasbrakas laikomas gana sveika ir tvirta veisle, pritaikyta darbui lauko sąlygomis. Tačiau, kaip ir kiti vidutinio dydžio medžiokliniai šunys, jie gali susidurti su sąnarių problemomis, ypač klubo ir alkūnės sąnarių displazija. Ilgos ausys ir dažnas buvimas drėgnose vietose didina ausų uždegimų riziką, todėl reikia reguliariai tikrinti ir valyti ausis.
Aktyviam darbinei veiklai skirtam šuniui svarbi tinkama raumenų kondicija, subalansuotas pašaras ir svorio kontrolė. Nutukimas apkrauna sąnarius ir širdies bei kraujagyslių sistemą, todėl geriausia derinti kokybišką maistą su reguliariu krūviu. Įprastai šios veislės atstovai gyvena apie dešimt ar daugiau metų, jei gauna pakankamai judėjimo, profilaktinės veterinarinės priežiūros ir nėra eksploatuojami virš savo fizinių galimybių.