Švedijos valhundas yra sena šiaurietiška veislė, kilusi iš Švedijos ganyklų ir ūkių. Manoma, kad šie šunys gyvavo dar vikingų laikais ir lydėjo šeimininkus kelionėse bei žygiuose. Pagrindinė jų užduotis buvo varyti galvijus, saugoti ūkį ir įspėti apie pavojų. Ilgus šimtmečius ši veislė buvo formuojama pagal darbinę vertę, o ne išvaizdą, todėl išliko tvirta ir funkcionali. Tik XX amžiaus viduryje šią šiaurietišką retenybę oficialiai pripažino kinologų organizacijos ir pradėjo kryptingai veisti kaip atskirą veislę.
Šios veislės atstovai turi pailgą, žemą kūną ir trumpas, tačiau labai tvirtas kojas. Nugara tiesi ir raumeninga, krūtinė gili, suteikianti gerą plaučių tūrį intensyviam darbui. Galva pleišto formos, ausys stačios, suteikiančios budrią ir atidžią išraišką. Akys vidutinio dydžio, gyvos, dažnai atrodo labai išraiškingos ir smalsios. Uodega gali būti ilga, trumpinta arba natūraliai trumpa, priklausomai nuo kilmės ir šalies taisyklių. Kailis dvigubas, su tankiu pavilniu ir standžiu viršutiniu plauku, gerai saugančiu nuo lietaus ir vėjo. Dažniausiai pasitaiko vilko pilkumo atspalviai, rečiau – rudesni tonai su šviesesnėmis žymėmis ant snukio, krūtinės ir kojų.
Šis šuo yra energingas, drąsus ir labai atsidavęs savo šeimai. Dėl ganymo instinktų augintinis yra budrus ir linkęs reaguoti į kiekvieną judesį ar garsą aplinkoje. Šios veislės atstovai dažnai prisiriša prie visos šeimos, bet ypač seka vieną pasirinktą žmogų. Nors su saviškiais šuo būna meilus ir švelnus, su nepažįstamais jis gali būti atsargesnis ir stebėti iš atstumo. Dauguma valhundų gerai sutaria su vaikais, jei šie elgiasi pagarbiai ir nedrasko šuns. Ganymo prigimtis kartais pasireiškia bandymu švelniai grybštelėti už kulkšnies ar „vairuoti“ bėgančius vaikus ar kitus augintinius.
Švedijos valhundui reikia nemažai fizinio ir intelektinio krūvio. Kasdienės ilgesnės išvykos, žygiai, bėgiojimas kartu su šeimininku ar šunų sportas padeda išlaikyti subalansuotą elgesį. Dėl aukšto intelekto šis augintinis greitai perpranta komandas ir taisykles, tačiau gali būti šiek tiek užsispyręs, jei nėra motyvuotas. Dresūra turėtų remtis pozityviu pastiprinimu, aiškiomis ribomis ir nuoseklumu. Šuo nejaučiasi gerai visą dieną paliktas vienas ir be užsiėmimų. Buvimas be veiklos gali skatinti lojimą, daiktų graužimą ar kitą nepageidaujamą elgesį. Kailio priežiūra nesudėtinga: pakanka kartą ar du per savaitę iššukuoti, o šėrimosi metu – dažniau.
Bendrai ši veislė laikoma gana sveika ir ilgaamže. Dėl specifinės kūno sandaros gali pasitaikyti nugaros ir sąnarių problemų, todėl svarbu palaikyti tinkamą kūno svorį ir vengti per didelio šuoliavimo nuo aukštų paviršių. Kaip ir daugeliui nedidelių ganymo šunų, gali būti nustatoma kelio girnelės išnirimo ar klubo sąnario displazijos rizika. Rekomenduojamos reguliaros ortopedinės apžiūros bei atsakingas veisimas iš patikrintų tėvų. Akims kartais pasitaiko paveldimų sutrikimų, todėl svarbūs oftalmologiniai tyrimai. Tankus kailis gerai saugo nuo šalčio, tačiau karštu oru šuo gali perkaisti, jei neturi pavėsio ir vandens. Reguliarūs profilaktiniai vizitai pas veterinarą, subalansuotas pašaras ir atidžios šeimininko pastabos padeda šiam šiaurietiškam darbininkui išlikti sveikam ir aktyviam daugelį metų.