Suomių špicas laikomas nacionaline Suomijos veisle ir yra glaudžiai susijęs su šiaurietiška medžioklės kultūra. Šie šunys šimtmečius buvo naudojami paukščių, voverių ir kitos smulkios medžiojamosios faunos medžioklei tankiuose miškuose. Pagrindinė užduotis buvo surasti grobį, jį aptverti ir ilgai loti, taip nurodant tikslią vietą medžiotojui. Šios veislės populiarumas smarkiai išaugo XIX amžiuje, kai suomių kinologai pradėjo tikslingą veisimo programą ir nustatė aiškius eksterjero standartus. Šiandien šie šunys išlaikė savo darbines savybes, tačiau vis dažniau sutinkami ir kaip šeimos augintiniai.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, sauso sudėjimo, su aiškiai išreikštomis špico linijomis. Galva pleišto formos, ausys mažos, stačios, labai judrios, suteikiančios budrumo išraišką. Akys tamsios, migdolo formos, žvilgsnis žvalus ir smalsus. Uodega gausiai apžėlusi, nešama susukta virš nugaros, bet ne per sunkiai. Krūtinė gili, bet ne per plati, nugara tvirta ir tiesi, galūnės sausos, gerai kampuotos. Kailis dvigubas, su gana tankiu, standžiu viršutiniu plauku ir minkštu pavilniu, užtikrinančiu puikią apsaugą nuo šalčio.
Spalva dažniausiai nuo ryškiai aukso rudos iki variškai raudonos, su šviesesniu atspalviu vidinėje kojų, krūtinės ir uodegos pusėje. Būtent kaitri, vos blizganti spalva suteikia šiems šunims išskirtinę išvaizdą snieguotuose šiaurės kraštovaizdžiuose. Patinai paprastai atrodo šiek tiek masyvesni, su ryškesniu kailio apykaklės zonos gausumu, o patelės elegantiškesnės ir šiek tiek lengvesnio sudėjimo.
Šis šuo yra energingas, savarankiškas ir labai budrus. Dėl medžioklinės kilmės jis mėgsta dirbti savarankiškai ir priimti sprendimus be nuolatinio žmogaus nurodymo. Namuose dažniausiai būna prisirišęs prie šeimos, gana švelnus, bet ne perdėtai klampus. Su vaikais dažnai sutaria gerai, jeigu jie elgiasi pagarbiai ir neprovokuoja. Šios veislės atstovai į nepažįstamuosius reaguoja atsargiai, gali būti santūrūs, tačiau paprastai nėra agresyvūs be priežasties. Viena ryškiausių savybių yra polinkis loti. Šis lojimas anksčiau buvo būtinas medžioklei, todėl ir šiuolaikiniai augintiniai dažnai garsiai praneša apie bet kokius pokyčius aplinkoje.
Šiam šuniui būtinas kasdienis fizinis ir protinis krūvis. Jam puikiai tinka ilgi pasivaikščiojimai, žygiai miške, pėdsakų paieškos žaidimai ar įvairūs kvapo darbiniai užsiėmimai. Bute gyvenantis suomių špicas jausis gerai tik tada, jei gaus pakankamai aktyvios veiklos lauke ir mentalinės stimuliacijos. Dresūra turėtų būti nuosekli, teigiama ir pagrįsta motyvacija, nes ši veislė jautriai reaguoja į grubias bausmes ir gali tapti užsispyrusi. Gerai veikia trumpos, dinamiškos treniruotės su skanėstais ir žaislais. Svarbu ankstyva socializacija, ypač siekiant valdyti lojimo intensyvumą ir natūralų grobio instinktą.
Kailio priežiūra nėra labai sudėtinga, tačiau reikalauja reguliarumo. Paprastai pakanka šukuoti du ar tris kartus per savaitę, o šėrimosi laikotarpiais – dažniau. Maudymas turi būti saikingas, kad nebūtų pažeistas natūralus kailio riebalų sluoksnis, saugantis nuo drėgmės ir šalčio.
Šis augintinis laikomas gana tvirto sveikatos tipo, ypač palyginti su kitomis panašaus dydžio veislėmis. Vis dėlto pasitaiko pavienių klubo ir alkūnės sąnarių displazijos atvejų, todėl atsakingi veisėjai atlieka rentgenologinius tyrimus prieš veisimą. Kai kuriems šunims nustatomi paveldimi akių susirgimai, pavyzdžiui, katarakta ar tinklainės problemos, todėl rekomenduojami reguliarūs veterinariniai akių patikrinimai. Dėl vidutinio dydžio ir aktyvaus gyvenimo būdo nutukimas paprastai nėra dažna problema, jei šeimininkai kontroliuoja mitybą. Ši veislė gerai toleruoja šaltį, bet labai karštomis dienomis reikia vengti intensyvaus fizinio krūvio ir užtikrinti pavėsį bei vandens prieinamumą. Tinkama mityba, periodiniai sveikatos patikrinimai ir pakankamas judėjimas leidžia jiems išlikti žvaliems ir aktyviems iki garbaus amžiaus.