Suomių skalikas, dar žinomas kaip suomalainen ajokoira, yra ilgaamžė ir nacionaline Suomijos pasididžiavimu tapusi šunų veislė, pasižyminti ištverme, gebėjimu sekti pėdsakus bei švelniu temperamentu šeimos aplinkoje. Šie gyvūnai buvo išvystyti XIX amžiaus pabaigoje iš vietinių skalikų, kryžminant juos su kitų Europos šalių skalikais tam, kad atitiktų šiaurietiškam klimatui būdingus reikalavimus.
Pirmieji šios veislės atstovai buvo kruopščiai selekcionuojami taip, kad ištvertų atšiaurią Skandinavijos žiemą, galėtų ilgai dirbti tankiuose miškuose ir būtų pakankamai stiprūs sekti įvairių rūšių laukinių žvėrių, ypač kiškių ir lapių, pėdsakais. Oficialus veislės standartas buvo patvirtintas XX amžiaus pradžioje, o netrukus suomių skalikas tapo šios šalies garbės simboliu ir mėgstamu medžiotojų bendruomenės atstovu.
Dėl vidutinio dydžio, grakščios, bet tvirtos kūno sandaros, šis šuo gali nesunkiai įveikti didelius atstumus ir judėti nelygia vietove. Tipiškas šios veislės atstovas turi trumpą, tankų kailį, kuris dažniausiai būna trispalvis: juodas su įdegio ir baltais ženklais. Akys žvitrios, ausys nulenkto tipo, o bendra išvaizda atspindi įgimtą budrumą ir atsidavimą darbui. Lyties skirtumai pastebimi – patinai kiek stambesni ir raumeningesni, kalės paprastai šiek tiek lengvesnės ir moteriškesnio silueto.
Šios veislės temperamentas yra balansuotas tarp stipraus grobio instinkto ir švelnumo šeimos narių atžvilgiu. Jie nuoširdžiai myli šeimininkus, yra lojalūs, tačiau išlieka nepriklausomi ir reikalauja ankstyvos socializacijos bei tvirtos, nuoseklios dresūros. Su vaikais suomių skalikas elgiasi kantriai ir draugiškai, tačiau gali būti gana atsargus ar abejingas nepažįstamiems žmonėms.
Nors šiai veislei priklausantys augintiniai pasižymi paprasta kailio priežiūra – užtenka reguliariai iššukuoti trumpus plaukus ir retkarčiais išmaudyti, – didesnių iššūkių kelia šunų poreikis aktyvumui. Šie šunys turi daug energijos, todėl jiems gyvybiškai svarbūs kasdieniai ilgi pasivaikščiojimai, žaidimai, laisvalaikis gamtoje ar medžioklėje. Dresūra turi būti nuosekli, nes dėl įgimto užsispyrimo suomių skalikas linkęs savarankiškai priimti sprendimus sekant pėdsakais. Vis dėlto naudojant pozityvų pastiprinimą ir gerbiamą ryšį, galima puikiai išnaudoti šio gyvūno imlumą mokymuisi.
Apskritai, ši veislė laikoma sveika ir ištverminga. Retkarčiais gali pasitaikyti akių ligų (pvz., progresuojanti tinklainės atrofija) ar klubo sąnarių displazijos atvejų. Siekiant išvengti traumų, svarbu reguliariai prižiūrėti ausis, ypač jei gyvūnas dažnai vaikšto aukštu augalu tankiais miškais. Maistui jie nėra labai jautrūs, tačiau reikėtų stebėti svorį, nes su per mažu fiziniu aktyvumu gali kilti polinkis tukti. Reguliari profilaktinė veterinarinė priežiūra ir aktyvus gyvenimo būdas leis džiaugtis puikia augintinio sveikata daugelį metų.