Suomių laphundas yra sena šiaurietiška veislė, glaudžiai susijusi su samių tauta ir jų tradicijomis. Šie šunys buvo naudojami šiaurės Suomijoje ir Skandinavijoje elnių bandoms valdyti bei saugoti. Ilgą laiką jie dirbo atšiauriomis sąlygomis, todėl išsivystė atsparus kūnas ir subalansuotas temperamentas. Šiandien veislė vis dar išlaiko ganymo instinktą, bet dažniau sutinkama kaip šeimos draugas ir sporto partneris. Oficialus standartas buvo suformuotas XX amžiaus viduryje, siekiant išsaugoti vietinį genofondą ir darbo savybes.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, tvirto, bet ne gremėzdiško sudėjimo. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis, nugara tiesi, juosmuo stiprus. Galva pleišto formos, su aiškiai matomu stopu ir vidutinio ilgio snukiu. Akys migdolo formos, dažniausiai tamsios, išraiška švelni ir žvali. Ausys vidutinio dydžio, stačios arba pusiau stačios, labai judrios.
Kailis sudarytas iš tankaus pavilnio ir šiurkštesnių viršutinių plaukų, kurie saugo nuo lietaus ir sniego. Plaukai gausesni ant kaklo, pečių ir užpakalinių kojų, sudarydami savotišką apykaklę ir kelnaites. Uodega apvali, gausiai apaugusi, dažniausiai nešama užriesta ant nugaros ar šono. Leidžiamos įvairios spalvos, tačiau dažni juodi, rudi, sabaliniai atspalviai su šviesesnėmis žymėmis.
Šis šuo paprastai yra draugiškas, socialus ir labai orientuotas į šeimą. Istoriškai jis dirbo arti žmogaus ir bandos, todėl gerai skaito kūno kalbą ir greitai prisitaiko. Su vaikais paprastai būna švelnus ir kantrus, jei nuo mažens tinkamai socializuojamas. Su kitais šunimis dažniausiai sutaria neblogai, ypač jei bendrauja reguliariai. Šios veislės atstovai linkę lojimu pranešti apie pasirodžiusius svečius ar pasikeitusią aplinką, todėl gali būti pakankamai balsingi.
Temperamentas paprastai subalansuotas, be agresijos, bet kai kurie individai gali būti atsargesni nepažįstamųjų atžvilgiu. Ganymo prigimtis reiškia, kad jie mėgsta sekti judesį ir kartais gali bandyti „sukontroliuoti“ bėgiojančius vaikus ar kitus gyvūnus. Tam reikia kryptingos dresūros ir aiškių ribų. Tinkamai auklėjamas suomių laphundas tampa patikimu šeimos bičiuliu, pasirengusiu ir ramiems vakarams, ir aktyvioms išvykoms.
Kailis reikalauja reguliarios, bet ne perdėm sudėtingos priežiūros. Įprastai pakanka šukavimo kelis kartus per savaitę, kad būtų pašalinti negyvi plaukai ir išvengta sąvėlų. Šėrimosi periodais, dažniausiai pavasarį ir rudenį, šukavimo reikia dažniau, net kasdien. Maudymas atliekamas pagal poreikį, nenaudojant per stiprių šampūnų, kad nebūtų pažeistas natūralus kailio riebalų sluoksnis. Būtina reguliariai tikrinti ausis, dantis ir nagus, ypač jei šuo gyvena mieste ir mažiau natūraliai nudėvi nagus.
Dresūra turėtų būti nuosekli, švelni ir paremta teigiamu pastiprinimu. Ši veislė yra pakankamai protinga ir noriai mokosi, tačiau gali būti šiek tiek savarankiška. Per daug griežti metodai dažniausiai mažina motyvaciją ir pasitikėjimą. Geriausiai tinka trumpi, įvairūs užsiėmimai, kuriuose derinamos paklusnumo užduotys ir žaidimai. Suomių laphundas puikiai tinka šunų sportui: agility, žygiams, ilgesniems pasivaikščiojimams gamtoje. Jam būtinas kasdienis fizinis ir protinis krūvis, kad išliktų ramus namuose.
Bendra šios veislės sveikatos būklė laikoma gera, tačiau yra keli paveldimi sutrikimai, į kuriuos svarbu atkreipti dėmesį. Dažniau minimos klubo ir alkūnės sąnarių displazijos, kurios gali pasireikšti vyresniame amžiuje ar po didesnių fizinių krūvių. Taip pat pasitaiko tam tikrų akių ligų, pavyzdžiui, progresuojanti tinklainės atrofija ar katarakta. Atsakingi veisėjai tikrina veislinius šunis ir pateikia sveikatos tyrimų rezultatus.
Norint išlaikyti augintinio gerą būklę, svarbu subalansuota mityba, normalus kūno svoris ir reguliarūs profilaktiniai vizitai pas veterinarą. Šios veislės atstovai gerai toleruoja šaltį, tačiau karštu oru turi būti saugomi nuo perkaitimo, nes tankus kailis sulaiko šilumą. Pakankamas aktyvumas, tinkama mityba ir ankstyvas sveikatos patikrinimas leidžia daugeliui šių šunų išgyventi ilgą ir visavertį gyvenimą.