Šuo liūtukas, pasaulyje dažniau vadinamas Lowchen, laikomas sena europietiška veisle. Manoma, kad šie šunys susiformavo Prancūzijos ir Vokietijos regionuose, o jų istorija siekia kelis šimtmečius. Ankstyvuosiuose paveiksluose ir gravūrose matomi maži šunys su būdingu „liūto“ kirpimu, labai panašūs į šiandieninius liūtukus. Juos mėgo aristokratai ir miestų kilmingieji, nes tai buvo ir draugai, ir statuso simbolis.
Veislė buvo artima nykštukiniams bičiulių šunims, tačiau išsiskyrė savo kirpimo tradicija ir charakterio deriniu. XX amžiaus viduryje šių šunų skaičius pavojingai sumažėjo, veislė beveik išnyko. Dėl kelių atsidavusių veisėjų darbo Šuo liūtukas buvo atgaivintas, pripažintas kinologų organizacijų ir šiuo metu laikomas reta, bet stabilia veisle.
Šios veislės atstovai yra maži, kompaktiško sudėjimo šunys, turintys proporcingą kūną ir tiesią nugarą. Galva gana plati, snukis vidutinio ilgio, akys tamsios, gyvos išraiškos. Ausys kabančios, apaugusios kailiu, suteikiančiu švelnią, kiek žaismingą išvaizdą.
Kailis ilgas, banguotas arba beveik tiesus, be tankaus pavilnio, todėl šie šunys dažnai geriau pakenčia šilumą nei kai kurios kitos dekoratyvinės veislės. Tradicinis „liūto“ kirpimas palieka gausų kailį ant priekinių kūno dalių ir kaklo, o užpakalinė kūno dalis ir galūnių dalis apkerpama trumpai, paliekant „pūkuotas“ letenas ir uodegos galiuką. Realioje praktikoje šeimininkai kartais renkasi ir pilno kailio variantą be klasikinio kirpimo.
Šis šuo pasižymi labai draugišku, socialiu ir smalsiu temperamentu. Dauguma liūtukų greitai prisiriša prie šeimos ir noriai dalyvauja visoje kasdienėje veikloje. Jie dažnai renkasi vieną ar du artimiausius žmones, tačiau paprastai sutaria su visais namų nariais. Dėl savo dydžio ir švelnaus būdo augintinis tinkamas ir šeimoms su vyresniais vaikais, kurie moka elgtis su mažais šunimis.
Šios veislės atstovai dažniausiai gerai sutaria su kitais šunimis ir kitais namų gyvūnais, jei buvo tinkamai socializuoti. Charakteriui būdingas žaismingumas ir noras bendrauti, todėl šie šunys nelinkę būti užsidarę ar pernelyg drovūs. Tačiau jie gali būti sargūs ir įspėti lojimu apie neįprastus garsus ar atvykusius svečius.
Šio augintinio intelektas vidutiniškai aukštas, o noras įtikti šeimininkui padeda dresūroje. Ji turėtų būti švelni, paremta skanėstais, žaidimais ir pagyromis. Šuo liūtukas paprastai gana greitai perpranta pagrindines komandas ir šeimos taisykles, tačiau kartais gali pasireikšti lengvas užsispyrimas. Nuoseklumas ir trumpi, įdomūs užsiėmimai yra geriausias būdas pasiekti gerų rezultatų.
Energijos lygis vidutinis. Kasdieniams poreikiams dažniausiai pakanka kelių trumpesnių pasivaikščiojimų ir aktyvių žaidimų namuose. Vis dėlto šie šunys mielai dalyvauja ilgesniuose pasivaikščiojimuose ir lengvuose lauko žaidimuose. Jie nėra sporto fanatikai, bet džiaugiasi bet kokia veikla kartu su šeima.
Kailio priežiūra reikalauja dėmesio. Ilgesnis plaukas linkęs švelniai veltis, todėl reikalingas reguliarus šukavimas, dažniausiai 2–3 kartus per savaitę. Klasikinis „liūto“ kirpimas atliekamas kas kelias savaites arba pagal poreikį. Kadangi pavilnio nėra, šis šuo dažnai mažiau šeriasi, tačiau kailis vis tiek turi būti kruopščiai prižiūrimas, kad išliktų sveikas ir švarus.
Bendra šios veislės sveikata laikoma gana gera. Kadangi Šuo liūtukas yra palyginti nedidelė ir atsakingai veisiama populiacija, svarbi patikima veislynų atranka ir genetinių ligų kontrolė. Dažniau minimos problemos yra kelio girnelės išnirimai, tam tikros akių ligos ir dantų apnašos, būdingos mažiems šunims. Reguliarūs veterinariniai patikrinimai ir tinkama mityba padeda šias rizikas sumažinti.
Šios veislės atstovai neretai išgyvena iki 14–16 metų, o kartais ir ilgiau. Svarbu kontroliuoti kūno svorį, nes mažo ūgio šuniui net keli papildomi kilogramai gali apkrauti sąnarius. Taip pat reikalinga dantų priežiūra, ausų valymas ir reguliarus nagų kirpimas. Tinkamai prižiūrimas liūtukas gali daugelį metų išlikti aktyvus, linksmas ir geros nuotaikos šeimos bičiulis.