Standartinis šnauceris atsirado Pietų Vokietijoje, ypač Bavarijoje ir aplinkiniuose regionuose. Iš pradžių šie šunys gyveno kartu su arklininkais ir ūkininkais, saugojo kiemus, vežimus ir sandėlius. Jie naikino graužikus, lydėjo pirklius į turgus ir budėjo prie arklidžių. Veislė formavosi iš vietinių pinčerių tipo šunų, kuriems buvo atrenkamas tvirtas kūno sudėjimas ir budrumas.
Vėliau iš šio tipo išsirutuliojo trys dydžiai: nykštukinis, standartinis ir milžiniškas šnauceris. Standartinis variantas laikomas pirminiu ir išlaikiusiu daugiausia senųjų darbinio šuns savybių. XX amžiuje šią veislę imta naudoti ir kaip tarnybinį, bei policijos šunį kai kuriose Europos šalyse.
Šios veislės atstovai yra kompaktiško, kvadratinio formato, raumeningo kūno sudėjimo. Galva pailga, su ryškiu stopu ir tiesia nosies linija. Ausys paprastai natūralios, trikampės, neaukštai prisegtos ir laikomos pusiau stačiai, o uodegos kirpimas daugelyje šalių draudžiamas, tad ji paliekama natūrali. Vienas iš labiausiai atpažįstamų bruožų – vešlūs ūsai, barzda ir išryškinti antakiai, kurie suteikia šuniui griežtą, bet protingą žvilgsnį. Kailis šiurkštus, vielinis, su tankiu pavilniu.
Standartinė spalva – druska su pipirais arba juoda. Dėl tokios struktūros kailis mažai šeriasi, jei yra tinkamai prižiūrimas, todėl šis augintinis dažnai rekomenduojamas žmonėms, jautresniems kailio slinkimui. Taisyklingam tipui svarbi ne tik spalva ir galvos forma, bet ir harmoningas judesys bei tvirtas kaulingumas.
Šis šuo garsėja budrumu ir stipriu teritorijos saugojimo instinktu. Jis labai atsidavęs savo šeimai, tačiau dažnai yra santūrus ar net įtarus su nepažįstamais žmonėmis. Tinkamai socializuotas augintinis namuose elgiasi stabiliai ir užtikrintai, saugo vaikus ir dalyvauja šeimos veiklose.
Dėl aukšto intelekto ir savarankiškumo kartais atrodo užsispyręs, todėl jam reikia aiškių taisyklių ir nuoseklaus vadovo. Šios veislės atstovai paprastai gerai sutaria su kitais šunimis, jei nuo mažens supažindinami su įvairiomis situacijomis. Jie mėgsta užduotis, reikalaujančias mąstymo, ir greitai nuobodžiauja, jei aplinka skurdi dirgiklių.
Standartiniam šnauceriui reikalingas reguliarus fizinis krūvis: kasdieniai ilgų distancijų pasivaikščiojimai ir galimybė laisvai pabėgioti saugioje zonoje. Puikiai tinka vikrumo, paklusnumo ar žygių veiklos, kurios iškrauna tiek kūną, tiek protą. Kailis turi būti reguliariai šukuojamas, kad nesusidarytų sąvėlos, ir kelis kartus per metus trimminguojamas, t. y. pešamas negyvas plaukas.
Toks tvarkymas padeda išlaikyti vielinę struktūrą ir mažina šėrimąsi. Dėl ūsų ir barzdos būtina prižiūrėti snukio švarą, ypač po maitinimosi ir pasivaikščiojimų drėgnomis sąlygomis. Dresūra turėtų remtis pozityviu pastiprinimu, aiškiomis ribomis ir įvairove. Šie šunys greitai išmoksta naujų komandų, tačiau monotoniškus pratimus gali ignoruoti, jei jie neatrodo prasmingi.
Šnauceriai laikomi palyginti tvirta ir ilgaamže veisle, tačiau, kaip ir daugumai grynaveislių šunų, jiems būdingi tam tikri paveldimi susirgimai. Dažniau pasitaiko klubo ir alkūnės sąnarių displazija, todėl atsakingi veisėjai tiria veislinius šunis. Gali pasitaikyti akių ligų, tokių kaip katarakta ar tinklainės problemos, todėl verta reguliariai tikrinti akis.
Kartais pasitaiko šlapimo akmenligė ir odos sudirgimai, ypač jei kailis prižiūrimas netinkamai. Subalansuota mityba ir normalus kūno svoris padeda sumažinti sąnarių ir vidaus organų apkrovą. Atsakinga veisėjo atranka, profilaktinės patikros ir aktyvus gyvenimo būdas leidžia šiai veislei išlikti sveikai ir džiaugtis ilgu, kokybišku gyvenimu kartu su šeima.