Stafordšyro bulterjeras kilo Didžiojoje Britanijoje, pramoniniuose Anglijos regionuose. Šio šuns protėviai buvo buldogų ir įvairių terjerų mišrūnai, naudoti žiauriems šunų ir bulių kautynių renginiams. Uždraudus tokius reginius, veislė palaipsniui keitėsi ir buvo pradėta vertinti kaip ištikimas darbininkų klasės kompanionas.
XX amžiuje augintinis sulaukė oficialaus pripažinimo kinologų organizacijose. Veisėjai kryptingai dirbo, kad būtų išsaugotas fizinis tvirtumas, bet būtų mažinamas agresyvumas žmonėms. Taip atsirado šuo, kuris šiandien garsėja prisirišimu prie šeimos, drąsa ir stabilia nervų sistema, jei auginamas atsakingai.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, žemo ūgio, labai raumeningo ir kompaktiško sudėjimo. Galva plati, trumpas snukis, ryški žandikaulio sritis, stiprūs skruostai. Ausys dažniausiai pusiau stačios ar rožinės formos, jų karpyti nereikia ir neturėtų būti.
Kūnas trumpas, plati krūtinė, gerai išvystyti pečiai ir šlaunys. Uodega vidutinio ilgio, ne per aukštai laikoma, tiesi arba šiek tiek lenkta. Kailis trumpas, prigludęs, be pavilnės arba su labai menku pavilniu, todėl šuo atrodo lyg "aptemptas". Judesiai elastingi, galingi ir energingi, žingsnis tvirtas, bet ne sunkus.
Leistinos įvairios kailio spalvos: juoda, raudona, ruda, žydra, brindl (tigrinė), šių spalvų deriniai su baltomis žymėmis. Vis dėlto pernelyg daug baltos spalvos gali būti laikoma trūkumu parodose. Akys tamsios, žvilgsnis budrus ir gyvas.
Šis šuo garsėja dideliu prisirišimu prie šeimininko ir jo artimųjų. Patikimai socializuotas stafordšyro bulterjeras dažniausiai labai myli vaikus ir nori su jais žaisti, tačiau dėl jėgos visada būtina priežiūra. Šios veislės atstovai nėra tipiniai kiemo sargai, nes dažnai draugiškai sutinka svečius, ypač jei juos pažįsta nuo mažens.
Auginamas be pakankamo dėmesio, šuo gali tapti pernelyg triukšmingas ar destruktyvus. Jam reikia artimo kontakto su šeima ir negalima palikti izoliuoto voljere. Dalis šių šunų gali būti dominuojantys kitų tos pačios lyties šunų atžvilgiu, todėl labai svarbi ankstyva socializacija, mokymas ramiai reaguoti į aplinką ir kontroliuojami susitikimai su kitais gyvūnais.
Stafordšyro bulterjerui būtinas reguliarus fizinis krūvis. Jam tinka ilgi pasivaikščiojimai, tempimo žaidimai, bėgiojimas šalia dviračio, įvairūs kvapo paieškos žaidimai. Nors šuo kompatiško dydžio, energijos lygis aukštas, todėl vien trumpų pasivaikščiojimų aplink namą nepakanka.
Kailio priežiūra nesudėtinga. Pakanka reguliariai šukuoti guminėmis pirštinėmis ar trumpų šerių šepečiu, kad būtų pašalinti atmirę plaukeliai ir dulkės. Reikia stebėti odos būklę, ausis, nagus ir dantis, nes trumpas kailis nepaslepia galimų dirginimų ar alergijų.
Dresūra turėtų būti nuosekli, pozityvi ir pagrįsta aiškiomis taisyklėmis. Šis šuo labai motyvuotas dirbti su žmogumi, tačiau gali būti užsispyręs, jei komandos neaiškios arba taikomos griežtos bausmės. Geriausiai veikia trumpi, dinamiški užsiėmimai, apjungiantys paklusnumą ir žaidimą. Rekomenduojama lankyti šuniukų darželius ir paklusnumo kursus.
Šios veislės atstovai laikomi gana tvirtais, tačiau turi keletą būdingų rizikų. Dažnesnės paveldimos sąnarių problemos, tokios kaip klubo ir alkūnės sąnario displazija. Kai kurie individai gali sirgti genetinėmis akių ligomis, todėl atsakingi veisėjai tikrina veislinius šunis.
Dėl trumpo kailio oda jautri. Gana dažnos alergijos, odos uždegimai, niežulys ar maisto netoleravimas. Svarbu rinktis kokybišką pašarą ir stebėti, kas tinka konkrečiam augintiniui. Dalis šios veislės šunų linkę priaugti svorio, jei gauna per mažai judėjimo ir per daug skanėstų.
Atsakingas šeimininkas turėtų reguliariai lankytis pas veterinarą, skiepyti, dehelmintizuoti šunį ir atlikti profilaktinius tyrimus. Tinkama mityba, svorio kontrolė, fizinis krūvis ir ankstyvi sveikatos patikrinimai padeda išlaikyti gerą gyvenimo kokybę ilgus metus.