Škotų dirhaundas laikomas viena seniausių kurtų veislių Europoje. Manoma, kad šių šunų protėviai į Britų salas pateko kartu su keltais, dar gerokai prieš rašytinę istoriją. Vėliau didingi kurtai tapo škotų klanų aristokratijos simboliu. Jie buvo naudojami didžiųjų elnių medžioklei kalnuotose ir atšiauriose aukštumose.
Dėl savo vertės šie medžiokliniai šunys ilgą laiką buvo prieinami tik didikams. Paprastas žmogus tokio augintinio laikyti negalėjo. Atsiradus šaunamiesiems ginklams, elnių medžioklės tradicijos pradėjo nykti. Kartu sumažėjo ir škotų dirhaundų populiarumas. XIX amžiuje veislę atgaivino entuziastai, kurie pabrėžė ne tik darbingumą, bet ir elegantišką eksterjerą.
Šios veislės atstovai išsiskiria aukštu ūgiu, ilgomis galūnėmis ir sausais raumenimis. Patinai dažniausiai būna masyvesni, bet išlaiko lengvą ir grakščią kūno liniją. Galva ilga ir siaura, snukis pailgas, ausys plonos, priglaustos prie skruostų, dažniausiai nekrinta į akis.
Kailis šiurkštus, vidutinio ilgio, prigludęs prie kūno. Jis saugo nuo vėjo ir drėgmės, bet nereikalauja itin sudėtingos priežiūros. Dažniausiai pasitaiko melsvai pilka spalva, bet galimos ir pilkai ruda, gelsvai ruda, gelsvai smėlinė ar tamsiai bruduolė spalvos. Krūtinė gili, nugara šiek tiek išlenkta, o uodega ilga, laikoma nuleista su lengvu linkiu.
Nors šis šuo – istoriškai medžioklinis kurtas, namuose jis paprastai ramus ir švelnus. Škotų dirhaundas retai rodo agresiją ir dažniausiai labai prisiriša prie šeimos. Su vaikais elgiasi atsargiai ir kantriai, tačiau dėl dydžio reikalinga priežiūra bendraujant su mažamečiais.
Šios veislės augintiniai paprastai santūrūs su nepažįstamais, bet ne per daug įtarūs. Tai ne klasikinis sargas, labiau tylus ir orus šeimos draugas. Dauguma jų nelinkę nuolat loti, todėl tinka šeimoms, vertinančioms tylą namuose. Tuo pačiu tai jautrūs šunys, kuriems svarbi rami, be grubaus elgesio aplinka.
Škotų dirhaundui būtinas kasdienis judėjimas, bet jis nebūtinai turi būti intensyvus visą laiką. Užtenka kelių ilgesnių pasivaikščiojimų ir galimybės palakstyti aptvertoje teritorijoje. Laisvėje, ypač netoli miško ar laukų, šis šuo gali sekti grobį, todėl geriausia jį vedžioti su pavadėliu arba saugioje zonoje.
Dresūra turėtų būti nuosekli ir švelni. Šios veislės šunys pakankamai protingi, bet ne visada stengiasi įtikti žmogui. Geriausiai veikia motyvacija žaidimu ir kantrus kartojimas. Ankstyva socializacija padeda išvengti perdėto drovumo ir skatina gerą bendravimą tiek su žmonėmis, tiek su kitais šunimis.
Kailio priežiūra gana paprasta. Pakanka reguliaraus šukavimo, kad būtų pašalinti negyvi plaukai ir nešvarumai. Kelis kartus per metus praverčia lengvas rankinis kailio praretinimas, ypač aplink kaklą ir užpakalines kojas. Reikia nuolat tikrinti ausis, nagus ir dantis, ypač jei šuo gyvena mieste ir mažiau natūraliai nudėvi nagus.
Kaip ir dauguma didelių šunų, škotų dirhaundai gali turėti klubo ar alkūnės sąnarių displazijos polinkį. Atsakingi veisėjai tikrina veislinius šunis ir taip sumažina riziką. Dar viena svarbi problema – skrandžio užsisukimas, todėl nerekomenduojama aktyviai sportuoti iškart po maitinimo.
Taip pat šioms kurtų veislėms būdingas didesnis jautrumas kai kuriems anestetikams ir vaistams. Todėl operacijas turėtų planuoti veterinarai, gerai išmanantys didelių kurtų fiziologiją. Gyvenimo trukmė dažniausiai svyruoja tarp 8 ir 11 metų, o gerai prižiūrimi augintiniai išlieka judrūs iki senyvo amžiaus.