Skajaus terjeras kilęs iš Skajaus salos ir aplinkinių Vakarų Škotijos regionų. Ten šie šunys buvo naudojami kaip kieti ir ištvermingi urviniai medžiokliniai šunys. Jie gaudė lapes, ūdras ir kitus plėšrūnus, kenkusius ūkiams ir avių bandoms. Ankstyvieji šios veislės atstovai gyveno atšiauriomis sąlygomis, todėl buvo atrenkami tik patys ištvermingiausi ir drąsiausi šunys. Vėliau veislė išpopuliarėjo britų aristokratijoje, ypač Viktorijos laikais, ir pamažu tapo daugiau kompanionu nei medžioklės pagalbininku.
Ilgų plaukų, kuriuos vėjas dažnai nešiojo Škotijos pakrantėse, paskirtis buvo labai praktiška. Kailis saugojo nuo lietaus, šalčio ir krūmynų, o tankus pavilnis šiltai apgaubdavo kūną. Taip susiformavo būdingas ilgas siluetas ir žema eisena, aiškiai išsiskirianti iš kitų terjerų.
Šios veislės atstovai yra ilgi ir žemi, su aiškiai išreikšta stačiakampe kūno forma. Nugara tvirta ir tiesi, krūtinė gili, o kaulai gana stambūs. Galva ilga, proporcinga kūnui, su ryškiu snukiu ir stipriu žandikauliu. Ausys gali būti stačios arba nulėpusios, tačiau visada apaugusios ilgais plaukais, kurie suteikia savitą siluetą.
Kailis yra ilgas, tiesus ir šiurkštokas, dengiantis visą kūną, bet neturintis būti purus ar garbanotas. Po viršutiniu sluoksniu slepiasi tankus, minkštas pavilnis. Plaukai ant galvos ir snukio formuoja savotišką uždangą akims, tačiau neturi visiškai riboti regėjimo. Kailio spalvos gali būti įvairios: juoda, pilka, rusva, kreminė ar jų atspalviai, dažnai su tamsesne kauke ir ausimis.
Šis šuo yra ištikimas, santūrus su svetimais ir labai prisirišęs prie savo šeimininko. Dažnai labiausiai atsidavęs vienam žmogui, bet gali gerai sutarti su visa šeima. Nors priklauso terjerams, jis paprastai yra ramesnis ir mažiau impulsyvus nei kai kurie kiti šios grupės atstovai. Vis dėlto išlieka ryškus savarankiškumas ir medžioklės instinktas.
Skajaus terjeras gali būti įtarus nepažįstamų atžvilgiu ir linkęs į teritorijos saugojimą. Tai geras signalinis sargas, dažnai lojantis išgirdęs neįprastus garsus. Su vaikais šis augintinis gali būti labai švelnus, jei vaikai moka elgtis pagarbiai ir ramiai. Su kitais šunimis dažnai būna rezervuotas, o su provokuojančiais patinais gali pasireikšti kovingumas.
Šiai veislei būtinas kasdienis šukavimas arba bent keli kartai per savaitę, kad ilgas kailis nesusiveltų. Reikia naudoti šukas ir šepetį, atsargiai iššukuoti pavilnį ir patikrinti sritis už ausų, pažastis, kirkšnis. Maudoma ne per dažnai, kad nenukentėtų kailio struktūra ir odos būklė. Po pasivaikščiojimų svarbu patikrinti, ar tarp plaukų neįstrigo šakelės, sėklos ar parazitai.
Dresūra turėtų būti nuosekli ir kantri. Šis šuo yra protingas, bet nepriklausomo būdo, todėl į spaudimą reaguoja užsispyrimu. Geriausiai tinka teigiamo pastiprinimo metodai, trumpi, bet reguliarūs užsiėmimai. Socializacija nuo mažens būtina, kad šuniukas priprastų prie įvairių žmonių, šunų ir miesto aplinkos. Nors energijos lygis vidutinis, kasdieniai pasivaikščiojimai ir proto užduotys yra labai svarbūs gerai savijautai.
Skajaus terjeras paprastai laikomas gana tvirtu ir ilgaamžiu šunimi, tačiau turi tam tikrų polinkių. Dėl ilgo kūno ir trumpų galūnių gali pasitaikyti stuburo problemų, ypač jei šuo nutukęs arba dažnai šokinėja nuo aukštų paviršių. Šeimininkams patartina riboti laipiojimą laiptais ir pasirūpinti saugiu kasdieniu krūviu.
Veislėje taip pat pasitaiko kelio girnelės išnirimai, akių ligos ir pavieniai genetiniai sutrikimai. Atsakingi veisėjai tiria tėvinius šunis ir vengia sergančių linijų. Subalansuota mityba, normalus kūno svoris ir reguliarūs veterinariniai patikrinimai gerokai sumažina rimtų problemų riziką. Tinkamai prižiūrimi šios veislės atstovai dažnai sulaukia garbingo amžiaus, išlaikydami gerą fizinį aktyvumą ir budrų žvilgsnį.