Šilo aviganis yra palyginti jauna, dar FCI nepripažinta veislė, kilusi iš Jungtinių Valstijų. Veisėja Tina Barber pradėjo programą XX a. pabaigoje, siekdama sukurti stambesnį, ramesnio temperamento ir sveikesnį aviganį. Pagrindu tapo senesnio tipo vokiečių aviganiai, prie jų vėliau atsakingai prijungtos kitos stambios aviganių linijos. Didelis dėmesys buvo skiriamas ne tik eksterjerui, bet ir nervų sistemai bei klubo sąnarių sveikatai. Šios veislės atstovai buvo atrenkami pagal stabilų charakterį, darbines savybes ir gebėjimą sutarti su šeima.
Laikui bėgant susiformavo gana vientisas tipas, pasižymintis įspūdingu ūgiu, ilgesniu kailiu ir minkštesniu temperamentu. Šiandien tai nišinė, bet kryptingai veisiama veislė, turinti savo klubus ir griežtas sveikatos patikras.
Šilo aviganis išsiskiria labai dideliu ūgiu ir tvirtu sudėjimu, tačiau neturi atrodyti gremėzdiškas. Kūnas pailgas, nugaros linija tiesesnė nei daugumos modernių vokiečių aviganių, todėl judesiai laisvesni ir elastingesni. Krūtinė gili, bet ne per plati, galva proporcinga, su aiškiai išreikštu snukiu ir vidutinio dydžio stačiomis ausimis.
Kailis dažniausiai vidutinio ar ilgo plauko, su tankiu pavilniu, gerai saugančiu nuo šalčio. Spalvos įvairios: sabalo atspalviai, juoda su įrudžiu, sidabriški ar pilki tonai, rečiau vientisai juodi šunys. Akys migdolo formos, žvilgsnis švelnus ir dėmesingas. Patinai paprastai atrodo masyvesni, kalės – lengvesnio sudėjimo, bet vis tiek gana stambios.
Šios veislės šunims būdingas stabilus, apgalvotas ir gana ramus temperamentas. Jie linkę stipriai prisirišti prie šeimos ir nori dalyvauti kasdienėje veikloje. Tinkamai socializuoti augintiniai su vaikais elgiasi švelniai ir tolerantiškai, tačiau dėl dydžio būtina mokyti ir šunį, ir vaikus pagarbiai bendrauti.
Su nepažįstamais žmonėmis šis šuo dažniausiai būna santūrus, bet ne agresyvus. Šios veislės atstovai yra geri sargai, nes reaguoja į aplinkos pasikeitimus ir loja, tačiau dažniausiai nepuola be rimtos priežasties. Tinkamai augintas šuo rodo pasitikėjimą savimi, nebijo naujų situacijų ir gerai prisitaiko prie šeimos gyvenimo ritmo.
Dėl tankaus kailio šiam šuniui reikalingas reguliarus šukavimas, ypač šėrimosi periodu. Bent kelis kartus per savaitę verta iššukuoti visą kūną, kad būtų pašalintos negyvos plaukų sąnašos ir sumažėtų plaukų kiekis namuose. Maudoma pagal poreikį, vengiant per dažnų vonių, kad nebūtų pažeista odos ir kailio apsauginė funkcija.
Fiziškai tai ištvermingas ir darbštus augintinis, kuriam reikia ilgesnių pasivaikščiojimų ir protinio krūvio. Tinka žygiai, žaidimai su atnešimu, kvapų paieškos užduotys, mantrailingas, paklusnumo ar šunų sporto treniruotės. Nors šis šuo gali atrodyti ramus namuose, nepakankamas krūvis gali skatinti nuobodulį ir destruktyvų elgesį.
Šilo aviganis yra protingas, greitai perimantis naują informaciją ir norintis bendradarbiauti su žmogumi. Geriausiai reaguoja į pozityvius, aiškius ir nuoseklius dresūros metodus. Per didelis spaudimas ar grubus elgesys gali mažinti šuns pasitikėjimą šeimininku ir sukelti stresą.
Svarbi ankstyva socializacija: susitikimai su įvairiais žmonėmis, šunimis ir aplinkomis padeda išlaikyti subalansuotą charakterį. Šios veislės atstovai dažnai gerai dirba kaip terapiniai arba pagalbiniai šunys, kai tikslingai ugdomas jų stabilumas ir jautrumas žmogaus emocijoms.
Nors veisimo tikslas buvo sveikatos gerinimas, stambus kūno sudėjimas išlieka rizikos veiksniu. Dažniausiai minimos klubo ir alkūnės sąnarių displazijos, todėl svarbios oficialios rentgeno patikros veisime. Kai kurioms linijoms aktuali degeneracinė mielopatija, todėl rekomenduojami genetiniai testai.
Kaip ir kiti labai dideli šunys, šis augintinis linkęs į sąnarių apkrovą ir antsvorio pasekmes. Tinkamas šėrimas, kontroliuojamas augimo tempas ir neperkrautas judėjimas jauname amžiuje padeda sumažinti rizikas. Atsakingi veisėjai tikrina sveikatos rodiklius ir informuoja pirkėjus apie galimas paveldimas problemas, todėl labai svarbu kruopščiai rinktis veislyną.