Šikoku yra viena iš seniausių japonų šunų veislių, kilusi iš kalnuotos Šikoku salos. Šie šunys buvo veisiami medžioklei, ypač šernams ir elniams, todėl pasižymi didele ištverme ir drąsa. Izoliuoti kalnų regionai padėjo išlaikyti veislės grynumą ir natūralius instinktus. Japonijoje šis augintinis laikomas nacionaliniu turtu ir kultūros paveldo dalimi. Nors šiandien jis vis dažniau sutinkamas kaip kompanionas, pradinė medžioklinė paskirtis vis dar ryškiai jaučiama elgesyje.
Šios veislės atstovai buvo vertinami dėl gebėjimo savarankiškai priimti sprendimus sudėtingomis sąlygomis. Medžiotojai rėmėsi šuns intuicija, krypties pojūčiu ir ryžtingumu. Dėl to Šikoku išlaikė stiprų nepriklausomumo bruožą. Tai šuo, kuris glaudžiai prisiriša prie savo žmogaus, bet išlieka kiek santūrus ir orus.
Šis šuo yra vidutinio dydžio, proporcingo ir sauso sudėjimo. Kūnas tvirtas, raumeningas, su aiškiai išreikšta juosmens linija ir giliu krūtiniu. Galva pleišto formos, primenanti kitus japonų spicus, su išraiškingomis akimis ir stačiomis trikampėmis ausimis. Uodega paprastai riesta virš nugaros arba pusmėnulio formos, suteikianti elegantišką siluetą.
Kailis dvigubas: kietesnis viršutinis plaukas ir tankus, minkštas pavilnis. Tokia struktūra saugo nuo lietaus, sniego ir vėjo, todėl augintinis puikiai jaučiasi lauke bet kokiu oru. Dažniausios spalvos – sezamo (juodai rudas arba rausvai rudas plaukas su juodais galiukais), raudona sezamo ir juoda sezamo. Taip pat pasitaiko juodai rusvų ir rausvai rudų derinių su aiškiomis žymėmis. Išvaizda išlaiko laukinį, natūralų įspūdį.
Šios veislės charakteris subalansuoja ištikimybę ir nepriklausomybę. Su savo šeima šuo būna atsidavęs, gana meilus, bet retai perdėtai lipšnus. Jis mėgsta būti šalia žmonių, tačiau vertina ir asmeninę erdvę. Su nepažįstamais paprastai elgiasi santūriai, stebi iš tolo ir lėtai įgauna pasitikėjimą. Tai natūralus sargas, kuris greitai pastebi pokyčius aplinkoje ir praneša lojimu.
Aukštas grobio instinktas daro šį augintinį budrų ir energingą. Dėl to būtina nuo mažens socializuoti su kitais šunimis ir, jei įmanoma, su katėmis. Šeimose su vaikais jis gali būti puikus draugas, jei vaikai moka elgtis pagarbiai ir ramiai. Šikoku nepatiks chaotiška, nuolat triukšminga aplinka, jam reikia struktūros ir aiškių taisyklių.
Šios veislės atstovai reikalauja daug fizinio ir protinio krūvio. Kasdien reikia ilgesnių pasivaikščiojimų, bėgimo ar žygių gamtoje. Idealu, jei šuo lydi šeimininką žygiuose kalnais ar miškais. Mieste reikalingas saugus aptvertas kiemas ir tvarkingas pasivaikščiojimo režimas. Be pakankamo krūvio augintinis gali tapti nervingas, pradėti niokoti daiktus.
Dresūra turi būti konseki, rami ir pagrįsta pozityviu pastiprinimu. Šikoku protingas, bet mėgsta pats priimti sprendimus, todėl per griežti metodai sukels užsispyrimą. Geriausiai veikia trumpi, įvairūs užsiėmimai, aiškūs signalai ir nuoseklumas. Patartina anksti dirbti su pakvietimu, pavadėlio drausme ir savikontrole, nes stiprus medžioklinis instinktas gali paskatinti vytis laukinius gyvūnus.
Ši veislė laikoma gana sveika ir natūraliai tvirta. Vis dėlto, kaip ir kitiems vidutinio dydžio šunims, gali pasitaikyti klubo ir alkūnės sąnarių displazijos atvejų. Atsakingi veisėjai tikrina veislinį šunis ir pateikia sveikatos tyrimų rezultatus. Kailis nereikalauja sudėtingos priežiūros: pakanka reguliaraus šukavimo, ypač šėrimosi sezonu, kai gausiai krenta pavilnis.
Būtina palaikyti tinkamą kūno kondiciją ir vengti nutukimo, nes per didelis svoris apkrauna sąnarius. Nagus reikia trumpinti, jei jie patys nenusitrina, taip pat prižiūrėti ausis ir dantis. Dėl gero prisitaikymo prie šalčio augintinis gerai jaučiasi lauke, bet neturėtų gyventi visiškai atskirtas nuo šeimos. Artimas ryšys ir bendros veiklos yra tokie pat svarbūs kaip ir fizinis krūvis.