Šiba inu yra viena seniausių Japonijos šunų veislių, susiformavusi kalnuotuose šalies rajonuose. Iš pradžių šie šunys buvo naudojami smulkiems medžiojamiesiems žvėrims medžioti. Jie turėjo gebėti savarankiškai priimti sprendimus ir dirbti atokiose vietovėse. Dėl šios priežasties išliko stiprus nepriklausomumo jausmas ir budrumas. Vėliau, urbanizacijos laikotarpiu, šis šuo beveik išnyko, bet buvo sąmoningai atkurtas.
Šiandien šios veislės atstovai dažniausiai laikomi kaip kompanionai, tačiau vis dar išlaiko medžioklinius instinktus. Šalyje, iš kurios kilę, jie laikomi kultūriniu simboliu ir nacionaliniu turtu.
Šis mažo ir vidutinio dydžio šuo turi kompaktišką, raumeningą kūną ir gilią krūtinę. Galva pleišto formos, su gerai išreikštu stopu ir tvirtu snukiu. Ausys mažos, trikampės, stačios, suteikiančios budrumo išraišką. Akys nedidelės, tamsios, šiek tiek įstrižos, dėl to snukutis primena lapę.
Uodega paprastai riesta virš nugaros, storu, gausiu kailiu. Kailis dvigubas: tankus ir standus viršutinis plaukas bei minkštas pavilnis. Tokia struktūra saugo nuo šalčio ir drėgmės. Spalvos dažniausiai būna raudona, juoda su įrudžiu, sezamo, kartais kreminė. Būdingas baltesnis apvadas ant snukučio, krūtinės ir kojų, vadinamas urajiro.
Šios veislės atstovai garsėja stipria asmenybe ir savarankišku protu. Tai budrūs, sargūs ir į aplinką reaguojantys šunys. Su šeima jie gali būti švelnūs ir atsidavę, tačiau paprastai nėra pernelyg lipšnūs. Daugelis jų vertina savo erdvę ir nemėgsta nuolatinio glamonių pertekliaus.
Su svetimais žmonėmis dažnai būna santūrūs ar įtarūs, todėl ankstyva socializacija yra labai svarbi. Kitiems šunims gali parodyti dominuojančią laikyseną, ypač tos pačios lyties atstovams. Dėl medžioklinio instinkto jie linkę vytis judančius objektus, todėl pasivaikščiojimai be pavadėlio mieste yra rizikingi.
Nors šis augintinis nedidelis, jam būtinas reguliarus fizinis ir protinis krūvis. Tinka ilgesni pasivaikščiojimai, žygiai, žaidimai su kamuoliu ar uoslės lavinimo užduotys. Per mažai iškrautas šuo gali tapti irzlus, destruktyvus arba pernelyg balsingas. Dvigubas kailis šeriasi du kartus per metus labai intensyviai, o likusį laiką – vidutiniškai. Šukavimas bent kelis kartus per savaitę padeda kontroliuoti šerimąsi ir palaikyti odos būklę.
Maudymas reikalingas gana retai, nebent šuo stipriai išsipurvina. Dresūra turi būti nuosekli, rami ir pagarbos pagrindu. Šiba inu paprastai greitai supranta komandas, bet gali jas ignoruoti, jei trūksta motyvacijos. Grubus tonas ar fizinės bausmės dažniausiai tik didina nepasitikėjimą ir užsispyrimą.
Ši veislė laikoma gana tvirta ir ilgaamže, bet gali pasitaikyti specifinių sveikatos sutrikimų. Dažniau minimos kelio girnelės išnirimai ir klubo sąnario displazija, todėl patartina rinktis veislynus, kurie tikrina tėvų sąnarius. Gali pasitaikyti genetinės akių ligos, tokios kaip progresuojanti tinklainės atrofija arba glaukomos formos. Taip pat svarbu stebėti odos ir alerginių problemų atsiradimą, ypač netinkamai maitinant.
Kadangi šios veislės šunys mėgsta maistą, bet nėra labai dideli, jie linkę greičiau priaugti svorio. Reguliuojamos porcijos ir subalansuotas pašaras padeda išlaikyti tinkamą kūno kondiciją. Reguliarūs vizitai pas veterinarą, dantų ir ausų priežiūra bei skiepai užtikrina, kad augintinis išliks sveikas ir aktyvus daugelį metų.