Šetlando aviganis kilo iš atokių Šetlando salų, esančių šiaurėje nuo Škotijos. Ten ūkininkams reikėjo mažo, bet darbštaus šuns, galinčio valdyti avis nederlingose, vėjuotose ganyklose. Manoma, kad šios veislės formavimuisi įtakos turėjo škotų koliai, vietiniai ūkio šunys ir kai kurie maži špicų tipo šunys.
Ilgainiui šis aviganis tapo ištikimu ganymo pagalbininku ir ūkio sargu, gebančiu savarankiškai priimti sprendimus. Vėliau veislė buvo ištobulinta Didžiosios Britanijos žemyne, daug dėmesio skiriant intelektui, darbo savybėms ir elegantiškai išvaizdai.
Šios veislės atstovai yra kompaktiško, harmoningai sudėto kūno, primenančio sumažintą škotų kolį. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera, krūtinė gili, nugara tvirta. Galva pleišto formos, snukis elegantiškas, akys migdolo formos, dažniausiai tamsios, žvilgsnis budrus ir švelnus. Ausys mažos, pusiau nulėptos, viršūnėmis palinkusios į priekį, kas suteikia itin išraiškingą veido mimiką.
Kailis dvigubas: ilgas, tiesus ir tankus viršutinis plaukas saugo nuo lietaus ir vėjo, o minkštas pavilnis izoliuoja nuo šalčio. Krūtinės, kaklo ir uodegos srityje susidaro vešlus „kailinis apykaklis“ ir vėduoklė. Veislei būdingos įvairios spalvos, tačiau visada išlaikomas aiškus pigmentas ir kontrastingos žymės.
Šis šuo garsėja aukštu intelektu ir noru bendradarbiauti su žmogumi. Šeimos rate jis švelnus, prieraišus ir gana jautrus emocinei aplinkai. Dauguma šeltų puikiai sutaria su vaikais, jei jie elgiasi pagarbiu ir ramiu būdu. Su nepažįstamaisiais augintinis dažnai būna rezervuotas, kartais kiek atsargus, bet ne agresyvus.
Iš ganymo prigimties kyla polinkis stebėti judesį, reaguoti į staigius pokyčius aplinkoje ir kartais bandyti „sukontroliuoti“ bėgančius vaikus ar kitus gyvūnus. Tai aktyvus ir žaismingas šuo, kuris blogai jaučiasi nuobodžiaudamas ir apleistas. Dėl didelio prisirišimo jam nepatinka ilgas buvimas vienam.
Šios veislės atstovams būtinas pakankamas fizinis ir protinis krūvis. Idealu, jei šuo gali kasdien dalyvauti ilgesniuose pasivaikščiojimuose, bėgioti, lankyti agility ar paklusnumo treniruotes. Dėl savo imlumo ir noro įtikti, šeltis lengvai mokosi naujų komandų, tačiau jautriai reaguoja į šiurkštų toną ar bausmes. Geriausiai tinka pozityvi dresūra, paremta skanėstais, žaidimais ir pagyromis.
Kailio priežiūra reikalauja reguliaraus šukavimo, ypač šėrimosi laikotarpiu. Kartą ar du per savaitę kruopščiai iššukuotas kailis padeda išvengti sąvėlų, o dažnesnis priežiūros ritualas pratinamas nuo mažo amžiaus. Aplink ausis, pažastis ir už ausų kailis linkęs veltis, tad šioms vietoms reikėtų skirti papildomą dėmesį.
Šetlando aviganis paprastai yra ilgaamžis ir gana tvirtas šuo, tačiau veislei būdingi keli paveldimi susirgimai. Gali pasitaikyti akių ligų, tokių kaip kolių akių anomalija ar progresuojanti tinklainės atrofija, todėl atsakingi veisėjai atlieka akių tyrimus. Kai kurie šunys turi jautrią virškinimo sistemą ar alergijų polinkį, tad svarbi subalansuota mityba.
Taip pat stebima kelio girnelės nestabilumo ir klubų sąnarių problemų rizika, nors ji mažesnė nei didelių veislių šunims. Reguliarūs profilaktiniai patikrinimai, sveikatos tyrimai veislynuose ir tinkama fizinė apkrova padeda sumažinti negalavimų pasireiškimą. Gerai prižiūrimas šuo dažnai sulaukia garbaus amžiaus ir išlieka aktyvus iki vėlyvos senatvės.