Serbų skalikas susiformavo Balkanų regione, daugiausia dabartinės Serbijos teritorijoje. Vietos medžiotojai šimtmečius naudojo uosle dirbančius šunis kiškių, lapių ir stambių žvėrių sekimui. Veislė buvo formuojama kryžminant vietinius skalikus su kitais Vidurio ir Pietų Europos pėdsekiais, siekiant ištvermės kalnuotame reljefe ir patikimos uoslės. XX amžiaus pradžioje pradėta tikslingiau fiksuoti tipą ir spalvas, o 1940 m. tarptautiniu lygmeniu pripažintas serbų kalnų skalikas. Vėliau pavadinimas sutrumpintas į serbų skaliką, pabrėžiant nacionalinę kilmę ir išlaikant medžioklinę paskirtį.
Šiandien veislė dažniausiai sutinkama Balkanuose, bet po truputį atranda vietą ir kitose Europos šalyse. Dauguma šių šunų vis dar naudojami medžioklei, todėl išlaikyti natūralūs darbiniai instinktai, energija ir savarankiškumas.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, tvirto, bet ne sunkaus sudėjimo. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera, krūtinė gili, o nugara tiesi ir raumeninga. Galva sausoka, su aiškiu perėjimu nuo kaktos prie snukio, ausys vidutinio ilgio, prigludusios, suapvalintais galais. Akys tamsios, išraiška dėmesinga ir kiek rimta.
Kailis trumpas, tankus ir prigludęs, su gerai išvystytu pavilniu, saugančiu nuo šalčio ir drėgmės. Tipiška spalva – sodriai ruda arba raudonai ruda, su juodu balnu ar juoda mantija, dažnai apimančia nugarą ir kaklą. Juodi žymėjimai gali plėstis iki galvos viršaus, paliekant rudesnius snukio ir antakių plotus. Uodega vidutinio ilgio, laikoma kardeliu, judesio metu dažniausiai šiek tiek išlenkta virš linijos.
Šis šuo – temperamentingas, bet subalansuotas. Lauke ir medžioklėje jis labai energingas, atkakliai seka pėdsaką ir linkęs dirbti balsu, pranešdamas apie grobio kryptį. Namuose dažniausiai ramesnis, bet išlieka budrus ir linkęs reaguoti į neįprastus garsus ar svetimus žmones prie teritorijos.
Su šeima serbų skalikas ištikimas ir gana švelnus, dauguma individų gerai sutaria su vaikais, jei auginami kartu ir mokomi abipusės pagarbos. Su nepažįstamais elgiasi santūriai, bet be nepagrįsto agresyvumo. Kitiems šunims dažniausiai draugiški, ypač jei nuo mažens turi galimybę bendrauti. Dėl stipraus grobio instinkto su smulkiais gyvūnais reikia atsargaus ir nuoseklaus supažindinimo.
Šios veislės atstovams būtinas didelis fizinis ir protinis krūvis. Jiems netiks gyvenimas be ilgesnių pasivaikščiojimų ir veiklos, kuri leidžia panaudoti uoslę. Kasdien reikalingos aktyvios treniruotės, bėgimas, žygiai ar darbas pėdsakų pėdsekių sporte. Per mažas krūvis gali lemti destruktyvų elgesį, lojimą ir nerimą.
Dresūra turėtų būti nuosekli, aiški ir paremta teigiamu pastiprinimu. Šis šuo protingas, bet gali būti užsispyręs, ypač pajutęs įdomų kvapą. Savininkui svarbu anksti įtvirtinti patikimą atšaukimą ir darbą su ilga pavadėle. Dėl jautrumo tonui nereikia griežto fizinio spaudimo, geriau veikia pastovios taisyklės ir motyvacija skanėstais ar žaidimu.
Kailio priežiūra paprasta. Pakanka vieno ar dviejų šukavimų per savaitę, kad būtų pašalinti negyvi plaukai. Šeriasi vidutiniškai, ryškiau keičiantis sezonams. Būtina reguliariai tikrinti ausis, nes nulėpusios ausys gali būti linkusios į uždegimus, ypač po medžioklės drėgnose vietovėse.
Serbų skalikas laikomas gana tvirta ir funkcionalia veisle. Veisiant tradiciškai labiau atsižvelgiama į darbinę kokybę nei į parodinį tipą, todėl rečiau pasitaiko kraštutinių anatominių bruožų. Vis dėlto, kaip ir daugumai vidutinio dydžio skalikų, gali pasitaikyti klubo ar alkūnės sąnarių displazijos, ypač jei šuo per anksti apkraunamas intensyviu krūviu.
Ilgesnių ausų savininkams būdingi ausų uždegimai, todėl svarbu higiena ir geras išdžiovinimas po darbo lauke. Taip pat reikėtų stebėti kūno kondiciją, nes sumažinus krūvį, bet nepakeitus maitinimo, šie šunys gali linkti tukti. Atsakingi veisėjai atlieka pagrindinius sąnarių ir bendros sveikatos tyrimus, todėl renkantis šuniuką verta prašyti dokumentuotų rezultatų.