Senbernaras kilęs iš Šveicarijos ir Italijos Alpių perėjų. Veislė siejama su Didžiojo Senbernaro perėjos prieglauda, kur vienuoliai laikė šunis kaip pagalbininkus. Šie kalnų milžinai padėjo rasti ir išgelbėti sniege pasiklydusius keliautojus. Jie dirbo sudėtingomis sąlygomis, todėl buvo atrenkami patys tvirčiausi ir ištvermingiausi šunys.
Vėliau į veislę kryžminti Niūfaundlandai ir kiti dideli šunys, siekiant pagerinti kailį ir darbines savybes. Šiandien tai visame pasaulyje žinomas šeimos ir parodų šuo, tačiau gelbėtojo reputacija išliko kaip svarbi tapatybės dalis.
Šios veislės atstovai yra labai dideli, tvirti ir raumeningi. Galva masyvi, su plačiu snukiu ir aiškiomis, bet minkštomis veido raukšlėmis. Akys vidutinio dydžio, dažniausiai tamsios, žvilgsnis ramus ir draugiškas. Ausys vidutinės, prigludusios prie galvos šonų. Krūtinė gili ir plati, nugara tiesi ir stipri, galūnės galingos. Kailis gali būti trumpas arba vidutinio ilgio, tankus, su geru pavilniu. Spalvos paprastai balta su įvairaus intensyvumo rudu atspalviu, dažni dėmėti raštai ir tamsesnė kaukė ant snukio.
Šis šuo garsėja ramiu ir subalansuotu temperamentu. Augintinis paprastai švelnus žmonėms, ypač savo šeimai. Su vaikais dažniausiai elgiasi kantriai ir tolerantiškai, tačiau dėl dydžio būtina priežiūra. Šios veislės atstovai linkę būti prisirišę ir mėgsta būti šalia žmonių.
Jie dažniau pasirenka stebėtojo, o ne aktyvaus veikėjo vaidmenį. Nepaisant ramybės, tai pakankamai sargus šuo, jautriai reaguojantis į neįprastus garsus ar svetimus asmenis. Konfliktų paprastai vengia, bet prireikus gali labai ryžtingai ginti šeimą.
Senbernarui tinka ramesnis, bet erdvus gyvenimo būdas. Nors jis ne itin energingas, kasdieniai pasivaikščiojimai ir saikingas judėjimas yra būtini. Dėl greito augimo jauname amžiuje negalima per daug apkrauti sąnarių. Kailis šeriasi ištisus metus, intensyviau pavasarį ir rudenį, todėl jį reikia reguliariai šukuoti.
Dresūra turi prasidėti anksti, dar šuniuko amžiuje, kol jis fiziškai dar nėra labai sunkus. Šis šuo gerai reaguoja į ramų, nuoseklų mokymą ir skatinimą skanėstais bei pagyromis. Dėl dydžio svarbu anksti išmokyti mandagaus vaikščiojimo su pavadėliu, nes suaugusį šunį fiziškai suvaldyti kur kas sunkiau.
Labai dideli šunys turi specifinių sveikatos rizikų, ir ši veislė nėra išimtis. Dažnos sąnarių ligos, tokios kaip klubo ir alkūnės displazija. Dėl krūtinės formos padidėja skrandžio susisukimo rizika, todėl patariama šerti kelis kartus per dieną mažesnėmis porcijomis ir riboti intensyvų judėjimą po maitinimo. Kai kuriems šunims pasitaiko širdies ligų ir akių problemų, pavyzdžiui, entropija ar ektropija.
Dėl polinkio tukti būtina kontroliuoti mitybą ir reguliariai tikrinti kūno kondiciją. Atsakingi veisėjai atlieka sveikatos tyrimus, todėl renkantis šuniuką verta domėtis tėvų tyrimų rezultatais ir kilmės dokumentais.