Ši veislė susiformavo Rusijos šiaurėje, Samojedų ir kituose klajoklių tautų genčiuose. Šunys buvo naudojami elnių bandų ganymui, rogių traukimui ir kaip šilti palydovai palapinėse. Ilgus šimtmečius jie dirbo atšiauriomis sąlygomis, todėl išsiugdė ištvermę, protingą savarankiškumą ir tvirtą sveikatą.
Vėliau šie šunys pasiekė Europą ir Angliją, kur buvo kryžminami labai atsargiai, siekiant išlaikyti pradinį tipą. Dėl balto, purusio kailio ir malonaus būdo jie greitai tapo ir miesto šeimų numylėtiniais.
Samojedas – vidutinio dydžio, tvirto sudėjimo šuo su šiek tiek stačiakampiu kūnu ir gilia krūtine. Galva pleišto formos, ausys mažos, trikampės ir stačios, akys migdolo formos, dažniausiai tamsios. Būtent akių, lūpų ir nosies pigmentas sukuria vadinamąją „samojedišką šypseną“.
Uodega gausiai apžėlusi, nešama užriesta ant nugaros arba šono. Kailis dvigubas: tankus, vilniškas pavilnis ir šiurkštesni, bet tiesūs viršutiniai plaukai. Šis derinys puikiai saugo nuo šalčio ir vėjo. Standartinės spalvos – gryna balta, kreminė, balta su sausmedžio atspalviu.
Šios veislės atstovai garsėja švelniu, draugišku ir socialiu temperamentu. Jie paprastai labai prisirišę prie šeimos ir mėgsta dalyvauti visuose kasdieniuose užsiėmimuose. Dauguma jų gerai sutaria su vaikais, jei nuo mažens mokomi pagarbiai bendrauti. Tinkamai socializuotas augintinis dažnai draugiškas ir nepažįstamiems žmonėms, todėl tai nėra tipinis sargas, nors gali perspėti lojimu.
Dėl klajoklių laikų patirties jie išlaikė savarankiškumą, todėl kartais linkę patys priimti sprendimus. Šie šunys jautriai reaguoja į šeimininko nuotaikas ir netoleruoja šiurkštaus elgesio ar bausmių.
Samojedo kailis reikalauja reguliarios, sistemingos priežiūros. Rekomenduojama šukuoti mažiausiai kelis kartus per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu – kasdien. Taip pašalinamas negyvas pavilnis ir išvengiama sąvėlų, ypač už ausų, pažastyse ir užpakalinėse kojose. Maudymas reikalingas pagal poreikį, naudojant kokybiškas priemones, kad neišsausėtų oda.
Šios veislės šunims būtinas didelis fizinis ir protinis krūvis: ilgi pasivaikščiojimai, bėgimas šalia dviračio, kaniterapijos ar šunų sporto veiklos. Dresūra turėtų būti pozityvi, paremta žaidimu ir skanėstais. Nuoseklumas ir aiškios taisyklės būtini, nes pernelyg nuolaidus šeimininkas gali susidurti su užsispyrimu.
Nors samojedai laikomi gana tvirta veisle, jiems būdingos kelios paveldimos ligos. Dažniausiai minimos klubo ir alkūnės sąnarių displazija, kurią galima valdyti atsakinga veisle ir tinkama apkrova augimo laikotarpiu. Taip pat pasitaiko progresuojanti tinklainės atrofija ir kitos akių ligos, todėl vertingi reguliarūs akių patikrinimai. Kai kuriems šunims gali išsivystyti širdies problemos ar paveldimi inkstų sutrikimai.
Dėl tankaus kailio būtina stebėti odą, kad neatsirastų grybelinių ar bakterinių uždegimų, ypač po maudynių. Subalansuota mityba, normalus svorio palaikymas ir pakankamas krūvis padeda išvengti sąnarių perkrovos ir pagerina gyvenimo kokybę. Atsakingas veisėjo pasirinkimas sumažina rimtų genetinių ligų riziką.