Rytų Sibiro laika susiformavo plačiuose Rusijos Sibiro regionuose, kur šimtmečius buvo naudojama medžioklei ir darbui sunkiose gamtos sąlygose. Šią veislę augino vietinės tautos, kurioms reikėjo universalaus pagalbininko. Šuo turėjo gebėti sekti pėdsaką, rasti žvėrį ir jį sulaikyti lojimu iki atvykstant medžiotojui.
Laikomasi nuomonės, kad šios veislės protėviai susiję su senoviniais špicų tipo šunimis, prisitaikiusiais prie atšiauraus klimato. Vėliau veislė buvo tikslingai formuojama Rusijos kinologų, siekiant suvienodinti tipą ir darbo savybes. Dabartinis veislės standartas pabrėžia universalumą: šuo tinka tiek stambiai, tiek smulkiai medžiojamai faunai.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, tvirto sudėjimo ir gerai išvystyto raumenyno. Kūno forma šiek tiek pailga, krūtinė gili, o nugara tiesi ir tvirta. Galva pleišto formos, su aiškiu, bet ne per ryškiu perėjimu nuo kaktos prie snukio. Ausys trikampės, stačios, jautriai reaguojančios į garsus.
Akys vidutinio dydžio, dažniausiai tamsios, žvilgsnis atidus ir susikaupęs. Uodega dažniausiai laikiška – susukta žiedu ar puslankiu ant nugaros. Kailis dvigubas, tankus ir atsparus drėgmei, su gausiu pavilniu, saugančiu nuo šalčio. Plaukai ant kaklo ir pečių sudaro lengvą apykaklę, o žiemą kailis tampa dar vešlesnis, užtikrindamas apsaugą net esant stipriam šalčiui.
Šis šuo pasižymi stipriu medžiokliniu instinktu ir dideliu savarankiškumu. Lauke jis labai aktyvus, drąsus ir atkaklus, o namų aplinkoje dažniausiai ramesnis, tačiau budrus. Rytų Sibiro laika lojalus šeimai, bet gali būti atsargesnis su svetimais žmonėmis.
Tinkamai socializuotas augintinis paprastai gerai sutaria su šeimos vaikais, ypač jei su jais užaugo. Kartu jis nėra tipinis „sofos“ augintinis: šiai veislei būtinas nuolatinis fizinis ir protinis krūvis. Dėl stipraus grobio instinkto gali kilti problemų gyvenant kartu su smulkiais gyvūnais, ypač jei jie nebuvo supažindinti nuo mažens. Šis charakterio bruožas reikalauja atsakingo šeimininko ir geros kontrolės pasivaikščiojimų metu.
Rytų Sibiro laika yra protingas, tačiau linkęs priimti savarankiškus sprendimus. Tai reiškia, kad dresūra turi būti nuosekli, aiški ir motyvuojanti. Šios veislės atstovai gerai reaguoja į pozityvius mokymo metodus, kai už teisingą elgesį skiriamas pagyrimas ar skanėstas.
Grubus elgesys arba per didelis spaudimas gali paskatinti užsispyrimą ir nepaklusnumą. Idealu, kai šuo turi aiškią užduotį: medžioklę, pėdsekystę, sportinį nosies darbą ar kitą aktyvią veiklą. Ilgi pasivaikščiojimai, bėgiojimas, žygiai gamtoje yra būtina kasdienybės dalis. Vien tik trumpo pasivaikščiojimo aplink namą šiam energingam šuniui nepakanka, nes tada gali atsirasti destruktyvus elgesys.
Ši veislė laikoma gana atsparia ir natūralia, nes ilgai buvo atrenkama pagal darbingumą ir ištvermę. Vis dėlto, kaip ir kitiems vidutinio bei didesnio dydžio šunims, gali pasitaikyti klubo ir alkūnės sąnarių displazija. Taip pat svarbu stebėti akių būklę ir bendrai sąnarių apkrovą augimo laikotarpiu. Subalansuotas šėrimas ir per didelio svorio vengimas padeda išlaikyti gerą sveikatą.
Kailio priežiūra nėra sudėtinga, bet reikalinga nuosekliai. Užtenka reguliariai šukuoti, ypač šėrimosi laikotarpiu, kai pavilnis krenta kuokštais. Maudymas atliekamas pagal poreikį, vengiant per dažnų procedūrų, kad nebūtų pažeista natūrali odos apsauga. Šios veislės šuo geriausiai jaučiasi namuose su kiemu arba kaimiškoje aplinkoje, tačiau svarbiausia suteikti pakankamai veiklos ir artimą ryšį su šeimininku.