Rytų Europos aviganis susiformavo XX amžiaus viduryje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Veisėjai siekė sukurti šunį, tinkamą tarnybai kariuomenėje, pasienyje ir policijoje. Atrankai buvo naudojami darbingi vokiečių aviganiai, tačiau daug dėmesio skirta ištvermei ir atsparumui šalčiui. Taip atsirado masyvesnis, ramesnio temperamento ir klimato sąlygoms atsparesnis šuo.
Šios veislės atstovai ilgą laiką buvo paplitę tik Rytų Europoje. Jie saugojo karines bazes, gamyklas, valstybinę sieną ir ūkinius objektus. Šiandien šie šunys vis dar naudojami apsaugai, bet vis dažniau tampa ir šeimos numylėtiniais. Vis dėlto išlieka svarbi jų darbinė prigimtis ir poreikis užduotims.
Šis šuo stambus, ištįsusio, šiek tiek stačiakampio formato kūno sudėjimo. Galva stambi, bet proporcinga, su aiškiai matomu pakaušio gumburu ir tvirtu snukiu. Ausys vidutinio dydžio, stačios, trikampės formos, suteikia budrumo išraišką. Akys migdolo formos, dažniausiai tamsios, žvilgsnis ramus, bet atidus.
Kūnas raumeningas, galingas, krūtinė gili ir plati. Nugara tiesi, kryžius lengvai nuolaidus, uodega ilga, kardui būdingos formos, ramybės būsenoje nuleista. Rytų Europos aviganio kailis tiesus, šiurkštesnis, su tankiu pavilniu. Plaukai ilgesni ant kaklo ir šlaunų, susidaro nedidelė apykaklė. Dažniausiai pasitaiko juoda su įrūdžiu, zoninė pilka ar vienspalvė juoda spalva.
Šios veislės šunys pasižymi ištikimybe, rimtumu ir stipriu teritorijos pojūčiu. Jie linkę stipriai prisirišti prie vieno žmogaus, bet paprastai gerai sutaria su visa šeima. Su svetimais žmonėmis augintinis dažnai būna atsargus ar rezervuotas, todėl puikiai tinka apsaugai. Tinkamai socializuotas šuo išmoksta atskirti realią grėsmę nuo kasdienės situacijos.
Šios veislės atstovai paprastai neimpulsyvūs, mąstantys ir gana subalansuoti. Jie gali būti draugiški vaikams, jei nuo mažens pripratinti prie šeimos gyvenimo ir taisyklių. Tačiau dėl dydžio ir jėgos būtina priežiūra bendraujant su mažais vaikais. Su kitais šunimis santykiai priklauso nuo socializacijos ir konkretaus individo temperamento.
Rytų Europos aviganis – intelektualus ir darbui motyvuotas šuo. Jis greitai perpranta užduotis, bet reikalauja užtikrinto ir nuoseklaus vedlio. Griežtas fizinis poveikis nerekomenduojamas, geriau veikia aiškios taisyklės ir nuoseklus atlygis. Šiam augintiniui būtinas ankstyvas dresūros ir socializacijos kursas, įskaitant pažintį su žmonėmis, gyvūnais ir miesto aplinka.
Šuo turi gauti pakankamai tiek fizinio, tiek protinio krūvio. Kasdieniai ilgi pasivaikščiojimai, paklusnumo užduotys ir apsaugos pratimai padeda išlaikyti gerą būklę. Jei šis darbinis šuo nuobodžiauja, gali atsirasti destruktyvus elgesys, pernelyg stipri teritorijos gynyba ar lojalumo problemos. Todėl šios veislės laikymas labiausiai tinka aktyviems ir patyrusiems šeimininkams.
Rytų Europos aviganis paprastai laikomas gana tvirta ir ištverminga veisle. Vis dėlto dėl dydžio ir statūros gali pasitaikyti klubo ar alkūnės sąnarių displazija. Taip pat svarbu stebėti stuburo būklę, ypač vyresniame amžiuje. Reguliarūs profilaktiniai tyrimai ir subalansuotas fizinis krūvis padeda sumažinti šių problemų riziką.
Kailio priežiūra nėra labai sudėtinga, bet reikalauja pastovumo. Šuo šeriasi sezoniškai, todėl šiuo metu būtinas dažnesnis šukavimas. Įprastai pakanka šukuoti kelis kartus per savaitę, kad būtų pašalinti negyvi plaukai ir pavilnė. Mityba turi būti kokybiška, pritaikyta dideliam, aktyviam šuniui. Svarbu kontroliuoti svorį, kad nebūtų perteklinio krūvio sąnariams ir širdžiai.