Rusų toiterjeras susiformavo XX amžiaus viduryje Rusijoje, kaip itin mažo kompaniono veislė. Ankstyvieji šios veislės protėviai buvo smulkūs terjerai, saugoję nuo graužikų ir lydėję miestų gyventojus. Sovietmečiu dideli importo ribojimai paskatino vietinius veisėjus kurti savitą dekoratyvinį šunį. Taip atsirado lengvo kaulo, ilgų kojų ir labai mažo svorio augintinis, skirtas išskirtinai draugystei.
Šiuolaikiniai šios veislės atstovai dažniausiai laikomi butuose ir keliauja su šeimininku beveik visur. Jie retai naudojami funkciniam darbui, tačiau išlaikė budrumą ir terjero charakterio užuominas. Tarptautiniu mastu veislė dar nėra plačiai paplitusi, bet populiarėja kaip miesto žmogaus kompanionas.
Šis šuo yra labai mažo dydžio, su sausu, grakščiu kūnu ir ilgesnėmis kojomis. Galva nedidelė, pleišto formos, snukis siauras, akys didelės ir išraiškingos. Ausys didelės, stačios, suteikiančios budrumo ir šiek tiek „stebinčios“ išraiškos. Nugaros linija tiesi, krūtinė gili, bet siaura, dėl to šuo atrodo itin lengvas. Uodega dažniausiai natūrali, nebekerpama, nešama puslankiu.
Yra dvi pagrindinės kailio atmainos: trumpaplaukė ir ilgaplaukė. Trumpaplaukio kailis prigludęs, blizgus, be poplaukių, reikalaujantis minimalios priežiūros. Ilgaplaukio kailis turi ilgesnius plaukus ant ausų, kojų ir uodegos, sudarydamas plunksnų įspūdį. Kailio spalvos dažniausiai juoda su ruda, ruda su įrūdžiu, mėlyna su ruda, taip pat raudona įvairių atspalvių.
Šios veislės šunys yra labai prisirišę prie savo žmogaus ir dažnai renkasi vieną favoritą šeimoje. Jie jautrūs tonui ir nuotaikoms, todėl gerai jaučia emocijas namuose. Nepaisant mažo dydžio, būdingas drąsus ir kiek įžūlus terjeriškas charakteris. Dalis šių šunų gali būti atsargesni su nepažįstamais, kiti priima svečius su džiaugsmu, bet dažniausiai į viską reaguoja balsu. Lojimas yra gana ryškus, todėl tai ne pats tyliausias buto augintinis. Su vaikais šios veislės atstovai dažnai draugiški, bet dėl trapios konstrukcijos netinka labai mažiems ir judriems vaikams be suaugusiųjų priežiūros. Su kitais šunimis ši maža veislė gali bandyti atrodyti drąsesnė nei yra, todėl svarbi gera socializacija nuo mažens.
Trumpaplaukio rusų toiterjero kailio priežiūra minimali, dažniausiai pakanka kartais perbraukti šepetėliu ar drėgna pirštine. Ilgaplaukiams reikia švelnaus šukavimo kelis kartus per savaitę, kad nesusidarytų sąvėlos ant ausų ir kojų. Dėl didelių ausų reikia reguliariai tikrinti ausų švarą ir vengti skersvėjų. Šios veislės atstovai jautresni šalčiui, todėl žiemą būtini šilti drabužiai ir trumpesni pasivaikščiojimai.
Dresūra turėtų būti švelni, paremta žaidimu ir skanėstais, nes ši veislė greitai nustoja bendradarbiauti, jei jaučia spaudimą. Jie pakankamai protingi, bet lengvai išsiblaško, todėl treniruotės turi būti trumpos ir dažnos. Kasdien užtenka kelių trumpų pasivaikščiojimų ir aktyvių žaidimų namuose. Rusų toiterjeras gerai tinka kelionėms, nes yra lengvai transportuojamas ir paprastai greitai adaptuojasi naujose vietose.
Nors šie maži šunys gali gyventi gana ilgai, jie turi tam tikrų rizikų. Dėl labai lengvo skeleto dažnesni lūžiai ir kelio girnelės išnirimas, ypač šokinėjant nuo aukštų paviršių. Jauniems šuniukams svarbu saugoti nuo kritimų ir grubaus elgesio. Kai kuriems atstovams pasitaiko dantų ir sąkandžio problemų, todėl reikalinga reguliari dantų apžiūra ir higiena.
Mažas dydis susijęs su polinkiu į hipoglikemiją, ypač jauname amžiuje, todėl negalima leisti ilgai badauti. Ši veislė neblogai toleruoja šilumą, jei užtikrinamas vanduo ir pavėsis, bet yra jautri šalčiui ir drėgmei. Tinkama mityba, svorio kontrolė ir reguliarios veterinaro patikros leidžia šiems šunims išlikti aktyviems ir žaismingiems net vyresniame amžiuje.