Prancūzų baltai juodas skalikas kilęs iš Prancūzijos, kur buvo formuojamas kaip tipinis bandos medžioklės šuo. Veislė atsirado kryžminant vietinius prancūzų skalikus su anglų fokshaundais ir kitais darbiniais šunimis. Tikslas buvo išgauti ištvermingą, balsingą ir kryptingai dirbantį medžioklinį pagalbininką. Šios veislės atstovai tradiciškai naudoti medžioklėse su žirgais, kur persekiodavo šernus, elnius ir kitus stambius žvėris.
Laikui bėgant veislės tipas buvo suvienodintas, atsirado aiškūs eksterjero ir charakterio reikalavimai. Nors šiandien šie skalikai sutinkami ir kaip šeimos šunys, Prancūzijoje jie vis dar dažniausiai laikomi būriuose medžioklei. Tai išlaikė stiprų grobio instinktą, puikią uoslę ir gebėjimą dirbti kolektyviai su kitais šunimis.
Šios veislės atstovai yra dideli, tvirti ir atletiški šunys, su aiškiai matomu medžioklės šuns siluetu. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera, krūtinė gili, kojos ilgos ir sausos, sukurtos ilgam bėgimui. Galva pailga, su švelniai išreikštu kaukolės ir snukio perėjimu, ausys ilgos, prigludusios ir nuleistos, suteikiančios rimtą išraišką.
Kailis trumpas, prigludęs, gana šiurkštokas, gerai saugantis nuo oro sąlygų. Tipiška spalva – baltas fonas su aiškiai juodomis dėmėmis ir lopais, dažnai su žydromis dėmelėmis ant juodo ploto. Galvoje gali būti juoda kaukė, dėmės aplink akis ar ausis. Uodega ilga, nekarpyta, judant laikoma išdidžiai ir aktyviai judinama.
Šis šuo – labai socialus, pripratęs dirbti grupėje, todėl paprastai gerai sutaria su kitais šunimis. Augintinis šeimoje dažnai būna švelnus, prisirišęs ir draugiškas su vaikais, jei yra tinkamai socializuotas. Tuo pačiu tai savarankiškai mąstantis medžioklinis šuo, linkęs sekti kvapus ir dirbti pagal instinktą.
Šios veislės atstovai nebuvo veisiami kaip tipiniai sargai, todėl dažniau sutiks svečius balsu, o ne agresija. Jie jautriai reaguoja į toną ir atmosferą, todėl per griežtos bausmės gali sukelti užsispyrimą ar nervingumą. Jiems būtinas artimas ryšys su šeimininku ir aiškios elgesio taisyklės nuo jauno amžiaus.
Prancūzų baltai juodas skalikas reikalauja daug fizinio ir protinio krūvio. Paprasti pasivaikščiojimai aplink namą jam netiks. Šiam šuniui reikia ilgų žygių, bėgimo, pėdsakų darbų ar kitokios veiklos, kuri išnaudotų stiprią uoslę. Mieste ar bute gyvenantys šeimininkai turi būti pasiruošę kasdieniam intensyviam užimtumui.
Kailio priežiūra gana paprasta. Trumpas plaukas nereikalauja sudėtingo šukavimo, pakanka reguliariai perbraukti šepečiu ir patikrinti odą, ypač po pasivaikščiojimų miške. Svarbu tikrinti ausis, nes nulėpusios ausys gali kaupti drėgmę ir nešvarumus. Taip pat būtina prižiūrėti nagus ir dantis, ypač jei šuo negauna pakankamai natūralaus nudilimo.
Dresūra turėtų būti nuosekli, paremta aiškiomis taisyklėmis ir motyvacija. Šis skalikas geriausiai reaguoja į pozityvų paskatinimą, žaidimus ir darbą su kvapais. Dėl stipraus grobio instinkto būtina anksti mokyti patikimo grįžimo komandos ir dirbti su pavadėlio kontrole. Patyręs šeimininkas ar dresuotojas gali nukreipti šuns energiją į sportą, pavyzdžiui, pėdsekystę ar kanikrosą.
Šios veislės atstovai laikomi gana atspariais ir sveikais šunimis, tačiau, kaip ir kiti dideli medžiokliniai, jie gali turėti tam tikrų polinkių. Dažniau pasitaiko klubo ir alkūnės sąnarių displazija, ypač jei jaunas šuo per anksti patiria per didelį krūvį. Todėl svarbu kontroliuoti svorį ir palaipsniui didinti fizinę veiklą augimo metu.
Ribotos, bet aktualios rizikos yra ir skrandžio užsisukimas, būdingas gilią krūtinę turintiems dideliems šunims. Šeimininkui rekomenduojama šerti kelis kartus per dieną mažesnėmis porcijomis ir vengti intensyvaus krūvio iškart po maitinimo. Ausų uždegimai taip pat dažnesni, nes nulėpusios ausys riboja ventiliaciją. Reguliari apžiūra ir švelnus valymas padeda sumažinti šią riziką ir užtikrina ilgesnį, sveikesnį šuns gyvenimą.