Pont Aundemer spanielis kilęs iš Prancūzijos, Normandijos regiono, aplink Pont-Audemer miestelį. Veislė formavosi XIX amžiuje, kai vietos medžiotojai siekė sukurti šunį, tinkantį darbui pelkėse, upeliuose ir užmirkusiose pievose. Manoma, kad kuriant šiuos šunis buvo kryžminti vietiniai spanielai ir vandens šunys, galbūt barbetai.
Ilgą laiką šie šunys buvo laikomi provincijos medžiotojų paslaptimi. Jie nebuvo plačiai paplitę už gimtojo regiono ribų. Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų veislės populiacija smarkiai sumažėjo. Nepaisant pavienių atkūrimo bandymų, šiandien ji laikoma funkcionaliai išnykusia arba labai retai sutinkama.
Modernioje kinologijoje Pont Aundemer spanielis dažniau minimas kaip istorinis pavyzdys, rodantis, kaip medžioklės poreikiai formavo šunų tipus. Daug informacijos apie šį šunį kyla iš senų aprašymų, piešinių ir palyginimų su kitomis vandens spanielių veislėmis.
Pagal išlikusius šaltinius šis šuo buvo vidutinio dydžio, tvirto, bet judraus sudėjimo. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis, krūtinė gili, o nugara tvirta. Galva vidutinio ilgio, su aiškiai išreikštu snukiu ir švelnia išraiška. Akys tamsios, suteikiančios atidų ir kiek melancholišką žvilgsnį.
Kailis buvo tankus, banguotas arba garbanotas, atsparus drėgmei ir šalčiui. Būtent toks apdaras leido šios veislės atstovams patikimai dirbti vandenyje net darganotu oru. Dažniausiai minimos kailio spalvos – ruda su balta, rudai dėmėta arba šerkšninė, kai rudi ir balti plaukai susimaišo.
Ausys ilgos, prigludusios prie galvos, apaugusios tankiu plauku. Uodega vidutinio ilgio, dažnai laikoma šiek tiek pakelta, tačiau ne statmena. Bendras vaizdas priminė mišrų tipą tarp vandens spanielių ir klasikinių medžioklinių šunų.
Pagal senas apybraižas šis augintinis buvo labai atsidavęs medžiotojo pagalbininkas. Jis pasižymėjo stipriu orientavimusi į žmogų ir noru bendradarbiauti lauke. Šios veislės atstovai buvo ramūs namuose, bet darbingame kontekste – energingi ir atkaklūs.
Šuo turėjo aiškų grobio instinktą, bet paprastai gerai valdė emocijas. Tai leido išlikti susikaupusiam ir paklusniam net sudėtingose pelkėtose vietovėse. Aprašymuose minima, kad šie šunys dažnai būdavo draugiški šeimai ir švelnūs su vaikais, jei buvo tinkamai socializuojami.
Su nepažįstamais žmonėmis šis medžioklinis partneris elgdavosi rezervuotai, bet ne agresyviai. Dėl stipraus prisirišimo prie šeimininko jis sunkiai kentė ilgas vienatvės valandas, todėl buvo laikomas labiau dirbančiu, o ne vien dekoratyviniu šunimi.
Nors veislė beveik išnykusi, teorinė priežiūra būtų panaši į kitų vandens spanielių. Kailiui reikėtų reguliaraus šukavimo, kad nesusidarytų sąvėlų ir būtų palaikoma gera odos būklė. Dėl darbo vandenyje būtina rūpintis ausimis, kad būtų išvengta uždegimų.
Šios veislės šuo reikalautų daug fizinio aktyvumo ir protinių užduočių. Ilgi pasivaikščiojimai, darbas su aportu, pėdsakų ieškojimas ir užduotys vandenyje būtų natūrali kasdienybė. Per mažas krūvis galėtų lemti nuobodulį ir destruktyvų elgesį.
Dresūra turėtų remtis pozityviu pastiprinimu. Šiems šunims būdingas jautrumas tonui ir emocijoms, todėl griežtas ar šiurkštus elgesys greičiausiai pakenktų pasitikėjimui. Nuoseklus, aiškus vadovas išugdytų patikimą ir subalansuotą medžioklinį arba sportinį partnerį.
Dėl ribotos genetinės bazės ir mažo populiacijos dydžio Pont Aundemer spanielio sveikata nėra gerai dokumentuota. Tačiau galima manyti, kad šiam tipui buvo būdingos problemos, panašios į kitus vidutinio dydžio medžioklinius šunis.
Potencialiai galėjo pasitaikyti klubo sąnario displazija, ausų uždegimai ir odos bėdos, ypač gyvenant drėgname klimate. Subalansuota mityba, kūno svorio kontrolė ir reguliari veterinarinė priežiūra būtų būtinos prevencinės priemonės.
Šiandien Pont Aundemer spanielis svarbus daugiau kaip istorinis kinologijos paveldas. Jo aprašymai padeda suprasti, kaip konkrečiam kraštovaizdžiui ir medžioklės būdui pritaikyti šunys formavo dabartinių veislių įvairovę.