Pomeranijos špicas kilęs iš Pomeranijos regiono, šiandien priklausančio Vokietijai ir Lenkijai. Ten buvo veisiami vidutinio dydžio špicai, padėdavę prižiūrėti ūkį ir gyvulius. Laikui bėgant jie mažėjo ir virto dekoratyviais kambariniais šunimis. Didelę įtaką veislės populiarumui padarė Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija. Ji pamėgo šiuos mažuosius špicus ir ėmė juos aktyviai veisti bei rodyti parodose. Nuo tada šios veislės atstovai tapo prabangos ir miesto gyvenimo simboliu.
Šis šuo yra labai mažas, kompaktiškas ir kvadratinio formato kūno sudėjimo. Galva pleišto formos, su ryškiu stopu ir migdolo formos akimis, suteikiančiomis žvalią išraišką. Ausys mažos, stačios, arti viena kitos, pabrėžia budrumą. Uodega gausiai apaugusi, nešama užlenkta ant nugaros, sudaro tipišką "pūsto kamuoliuko" siluetą.
Kailis dvigubas, su tankiu, minkštu pavilniu ir standžiu, atšokstančiu viršutiniu sluoksniu. Aplink kaklą susiformuoja išraiškinga apykaklė, primenanti liūto karčius. Kailis gausus, bet neturi slėpti kūno linijų. Leistinos įvairios spalvos: oranžinė, kreminė, juoda, ruda, vilko pilkumo, sabalo, balta, taip pat įvairūs margi deriniai. Nors šerimasis nemažas, tinkamai prižiūrimas kailis atrodo tvarkingas ir purus.
Šios veislės atstovai yra labai gyvybingi, smalsūs ir pasitikintys savimi. Jie nori būti dėmesio centre ir dažnai elgiasi kaip dideli šunys mažame kūne. Nepaisant dydžio, tai drąsūs ir budrūs sargai, greitai pranešantys apie kiekvieną garsą lojimu. Su šeima šis augintinis labai prisirišęs, mėgsta glaustytis ir sekti šeimininką po namus.
Su vaikais dažniausiai sutaria gerai, bet dėl mažo dydžio yra pažeidžiamas. Todėl tinka labiau vyresniems vaikams, kurie moka elgtis atsargiai. Su kitais šunimis ir gyvūnais dažnai elgiasi drąsiai ir kartais pernelyg įžūliai, todėl ankstyva socializacija labai svarbi. Neigiamai toleruoja grubų elgesį, yra gana jautrus tonui ir emocijoms namuose.
Šis mažylis nereikalauja didelių atstumų pasivaikščiojimų, bet turi nemažai energijos ir proto pajėgumų. Jam svarbūs keli trumpi pasivaikščiojimai per dieną ir žaidimai namuose. Fizinį krūvį būtina derinti su protine veikla: triukai, paieškos žaidimai, paslėpti skanėstai. Tai padeda sumažinti lojimą ir nuobodulio keliamas išdaigas.
Kailį reikėtų šukuoti bent kelis kartus per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu – ir dažniau. Naudojami šukavimo įrankiai, pasiekiantys pavilnį, bet nepažeidžiantys odos. Reguliariai tikrinamos ir valomos ausys, prižiūrimi dantys, trumpinami nagai. Dantų akmuo ir ankstyvas dantų netekimas – gana dažna problema, todėl burnos higiena labai svarbi.
Dresūra turėtų būti nuosekli, bet švelni. Šis šuo gabus mokytis, tačiau gali būti užsispyręs ir lengvai išlepinti. Geriausiai veikia pozityvūs metodai, trumpi ir dažni užsiėmimai, aiškios taisyklės nuo pirmos dienos. Anksti mokykite komandų, socializuokite su žmonėmis, šunimis, miesto aplinka. Taip sumažinsite lojimą, baimes ir pernelyg sargų elgesį.
Pomeranijos špicas paprastai gyvena ilgai, dažnai sulaukia 12–15 metų ir daugiau. Vis dėlto veislei būdingos kelios specifinės sveikatos rizikos. Dažnesnės kelio girnelės išnirimai, klubo sąnario problemos, trachėjos kolapsas, širdies ligos. Dėl tankaus kailio reikėtų saugoti nuo perkaitimo karštomis dienomis. Per didelis svoris dar labiau apkrauna sąnarius ir širdį.
Dažna ir dantų ligų rizika, todėl rekomenduojama reguliari veterinarinė apžiūra ir profesionalus dantų valymas. Atsakingi veisėjai tiria veislinius šunis dėl paveldimų ligų ir parenka poras atidžiai. Pirkėjui svarbu rinktis patikimą veislyną, pateikiantį sveikatos tyrimus. Tinkama mityba, judėjimas ir profilaktinė priežiūra leidžia šiam mažam, bet charakteringam šuniui išlikti sveikam ir džiuginti šeimą daugelį metų.