Vos į namus atkeliavęs šuniukas dažnai palieka ne tik džiaugsmą, bet ir mažas balutes ant grindų. Nauji šeimininkai ima nerimauti: ar augintinis tyčia neklauso, ar pasirinkta netinkama vieta, o gal mokymas pradėtas per vėlai? Iš tiesų daugiausia problemų kyla ne dėl šuns užsispyrimo, o dėl neaiškios rutinos ir per didelių lūkesčių. Mažas šuniukas dar tik mokosi kontroliuoti savo organizmą, todėl svarbiausia – kantrybė, pastovumas ir aiškus veiksmų planas.
Pratinti prie palutės galima pradėti nuo pirmųjų dienų naujuose namuose. Laukti, kol šuniukas „paaugs ir pats supras“, neverta – kuo anksčiau susiformuoja tinkamas įprotis, tuo mažiau vėliau tenka taisyti klaidų. Vis dėlto svarbu suvokti, kad labai jaunas augintinis fiziologiškai negali ilgai iškentėti.
Dviejų ar trijų mėnesių šuniukas dažnai turi atlikti gamtinius reikalus po miego, pavalgius, atsigėrus vandens, aktyviai pažaidus ir susijaudinus. Kartais iki palutės jis tiesiog nespėja nueiti, net jeigu jau pradeda suprasti, ko iš jo tikimasi. Todėl mokymas turėtų būti paremtas ne baudimu už nesėkmes, o ankstyvu situacijos atpažinimu.
Stebėkite augintinio elgesį. Jei jis ima sukiotis vienoje vietoje, uostinėti grindis, neramiai vaikštinėti ar staiga nutraukia žaidimą, tikėtina, kad metas keliauti prie palutės. Kuo greičiau sureaguosite, tuo lengviau šuniukui susieti vietą su veiksmu.
Yra gana nemažai specializuotų internetinių portalų, kurie detaliai aprašo kaip pratinti šuniuką prie palutės ir pateikia kitų naudingų patarimų.
Palutę reikėtų padėti ramioje, lengvai pasiekiamoje vietoje, atokiau nuo šuniuko maisto ir guolio. Ji neturėtų būti įsprausta už baldų ar kambario kampe, į kurį augintiniui sudėtinga patekti. Pirmosiomis savaitėmis svarbu, kad kelias iki jos būtų kuo trumpesnis.
Jeigu šuniukas dar mažas arba didžiąją dienos dalį praleidžia viename kambaryje, pradžioje galima naudoti kelias palutes. Jos padidina tikimybę, kad augintinis spės pasiekti tinkamą vietą. Kai elgesys tampa stabilesnis, palučių skaičių galima palaipsniui mažinti, kol lieka viena pasirinkta zona.
Vietą geriau pasirinkti iš anksto ir jos nuolat nekeisti. Šuniui reikia aiškaus signalo, o nuolat perstumdoma palutė gali tik suklaidinti. Jei būtina ją perkelti, darykite tai po truputį, kas kelias dienas pastumdami nedideliu atstumu.
Svarbus ir paviršius. Kai kurie šuniukai vengia slidžių ar garsiai čežančių palučių. Jeigu augintinis ją drasko, tampo ar visai ignoruoja, verta išbandyti kitokio tipo gaminį arba specialų padėklą, kuris palutę išlaiko vietoje.
Vos šuniukas pasinaudoja palute, jį reikia pagirti iš karto, o ne po kelių minučių. Tinka ramus balsas, paglostymas ar mažas skanėstas. Šuo turi suprasti, už kokį konkretų veiksmą buvo paskatintas. Jei pagyrimas vėluoja, augintinis gali jį susieti su visai kitu elgesiu – grįžimu į kambarį, žaidimu ar šeimininko prisilietimu.
Mokymo pradžioje šuniuką prie palutės verta nunešti ar nuvesti pagal tam tikrą ritmą: pabudus, pavalgius, po žaidimų ir prieš miegą. Kai kuriems augintiniams reikės palaukti kelias minutes, todėl nereikėtų iškart paleisti jų lakstyti po namus. Tuo metu galima ramiai kalbinti, tačiau geriau pernelyg neblaškyti dėmesio.
Jei šuniukas atliko reikalus kitoje vietoje, nešaukite ir nekiškite nosies į balutę. Toks elgesys nepaaiškina, ką reikėjo daryti, tačiau gali sukelti baimę. Šuo gali pradėti slėptis, atlikti reikalus tada, kai šeimininkas nemato, arba vengti tam tikro kambario.
Nesėkmės vietą būtina kruopščiai išvalyti fermentiniu valikliu. Paprastas vanduo ar kvapą užmaskuojanti priemonė ne visada pašalina šlapimo daleles, kurias užuodžia šuns nosis. Jei kvapas lieka, augintinis tą pačią vietą gali pasirinkti dar kartą.
Šuniukui sunku suprasti taisykles, jei vieną dieną jam leidžiama laisvai vaikščioti po visus namus, o kitą jis uždaromas viename kambaryje. Pirmosiomis savaitėmis geriau riboti erdvę ir palaipsniui ją plėsti, kai palutės naudojimas tampa patikimesnis. Taip lengviau stebėti elgesį ir laiku užkirsti kelią klaidoms.
Visi šeimos nariai turėtų laikytis tų pačių taisyklių. Jeigu vienas žmogus šuniuką giria už naudojimąsi palute, o kitas bara ar nuolat keičia jos vietą, mokymasis taps gerokai lėtesnis. Aiški rutina augintiniui suteikia saugumo, ypač pirmosiomis dienomis, kai namai ir žmonės jam dar nepažįstami.
Palutė taip pat neturėtų tapti galutiniu tikslu, jei ateityje planuojate šunį vedžioti į lauką. Kai augintinis jau geba reguliariai naudotis palute, ją galima palaipsniui artinti prie durų, o vėliau mokymą perkelti į lauką. Šis procesas neturėtų vykti skubotai – vienu metu keičiant per daug taisyklių šuniukas gali vėl pradėti klysti.
Jeigu staiga pradėjęs tvarkingai elgtis šuo ima dažnai šlapintis, stangintis, verkšlenti ar visai nebesugeba išlaikyti šlapimo, problemos nereikėtų nurašyti dresūros trūkumui. Tokie požymiai gali rodyti sveikatos sutrikimą, todėl verta pasitarti su veterinarijos gydytoju.
Pirmosios savaitės pareikalaus daugiau stebėjimo nei griežtumo. Šuniukas mokosi ne per vieną dieną, tačiau kiekvienas laiku pastebėtas signalas, ramus paskatinimas ir pastovi rutina padeda jam greičiau suprasti, ko iš jo tikimasi.