Pirėnų kalnų šuo kilęs iš Prancūzijos ir Ispanijos pasienyje esančių kalnų. Ten jis šimtmečius lydėjo piemenis ir saugojo avių bandas nuo vilkų bei lokių. Šią veislę mini dar viduramžių kronikos, o Prancūzijos diduomenė ją vertino kaip reprezentacinį sargybinį. Nors šiandien šie šunys dažnai laikomi kaip šeimos augintiniai, jų pirminė paskirtis vis dar jaučiama elgsenoje ir instinktuose.
Šios veislės atstovai garsėja savarankišku mąstymu. Kalnuose jie turėjo patys priimti sprendimus, kai žmogus būdavo toli. Todėl jie linkę veikti nepriklausomai ir neaklai neklauso komandų. Šiuolaikiniam šeimininkui svarbu suprasti šį paveldėtą bruožą ir gerbti jų darbo šuns prigimtį.
Pirėnų kalnų šuo yra labai stambus, tvirtas ir proporcingas. Patinai dažniausiai atrodo masyvesni ir galingesni, tačiau abiejų lyčių šunys pasižymi harmoningomis kūno linijomis. Judesiai laisvi ir lengvi, kas stebina, žinant jų dydį. Galva santykinai ne tokia masyvi kaip kitų molosų, išraiška švelni ir budri.
Kailis tankus, ilgas ir tiesus arba šiek tiek banguotas, su gausia pavilne. Jis sukurtas atlaikyti šaltį, sniegą ir drėgmę kalnuose. Dominuoja balta spalva, bet gali pasitaikyti pilkšvų, rusvų ar vilko atspalvio dėmių ant galvos ir kūno. Šių šunų uodega pūkuota, dažnai laikoma nuleista, o susijaudinus gali būti iškelta su charakteringu kabliuku.
Šios veislės šunys yra ramūs, orūs ir gana santūrūs. Namų aplinkoje jie paprastai elgiasi tyliai ir lėtai, tačiau prireikus greitai reaguoja į grėsmes. Dėl stipraus teritorinio instinkto jie natūraliai linkę saugoti namus, kiemą ir šeimos narius. Su savais žmonėmis dažniausiai būna švelnūs ir kantrūs, ypač jei nuo mažens augo kartu.
Su vaikais šie didžiuliai augintiniai gali būti nuostabiai švelnūs, tačiau būtina mokyti pagarbos iš abiejų pusių. Neatsargūs žaidimai gali baigtis netyčiniu pargriovimu. Su nepažįstamais žmonėmis jie dažnai būna atsargūs ir rezervuoti. Tai nėra tipinis visus mylintis „socialus milžinas“, todėl ankstyva socializacija labai svarbi.
Pirėnų kalnų šuo geriausiai jaučiasi erdvioje aplinkoje. Nuosavas, gerai aptvertas sklypas jam tinkamesnis nei mažas butas mieste. Šie šunys mėgsta stebėti aplinką ir patruliuoti savo teritorijoje. Kasdien reikia bent vieno ilgesnio pasivaikščiojimo ir kelių trumpesnių išėjimų. Tačiau tai nėra sportinis ar labai intensyvių treniruočių šuo.
Dresūra turi būti nuosekli, rami ir pagarbi. Šios veislės atstovai greitai pastebi neteisybę ir grubų elgesį, todėl bausmėmis pagrįstas mokymas tik pablogins santykį. Geriausiai veikia aiškios taisyklės, kantrybė ir motyvacija maistu ar pagyromis. Reikia susitaikyti su tuo, kad absoliutaus paklusnumo, būdingo kai kurioms darbo veislėms, iš šio šuns tikėtis nereikėtų.
Kailio priežiūra reikalauja laiko. Bent kartą per savaitę šunį būtina iššukuoti, o šėrimosi laikotarpiu – kur kas dažniau. Taip pašalinamas negyvas plaukas ir sumažinamas sąvėlų pavojus. Maudymas reikalingas tik prireikus, nes pernelyg dažnas gali pažeisti natūralią kailio struktūrą.
Nors tai tvirtas kalnų šuo, didelis kūno svoris didina sąnarių apkrovą. Dažniau pasitaiko klubo ir alkūnės sąnarių displazija, todėl ypač svarbi atsakinga veislinė atranka. Jauni šuniukai neturėtų per daug šokinėti laiptais ar bėgioti kietu paviršiumi. Subalansuotas maitinimas padeda kontroliuoti augimo tempą ir išvengti papildomų apkrovų.
Šios veislės atstovams gali būti būdingi tam tikri paveldimi akių sutrikimai ir skrandžio užsisukimas. Šeimininkas turėtų mokėti atpažinti ankstyvus šių būklių požymius ir prireikus skubiai kreiptis į veterinarą. Apskritai tai gana ilgaamžis didelis šuo, jei gauna kokybišką pašarą, reguliarią fizinę veiklą ir profilaktinę sveikatos priežiūrą. Atsakingas veisėjo pasirinkimas – vienas svarbiausių žingsnių, planuojant tokio augintinio įsigijimą.