Pirėnų aviganis kilęs iš Prancūzijos ir Ispanijos pasienyje esančių Pirėnų kalnų. Ten jis šimtmečius talkino piemens darbe, varė ir saugojo avių bandas. Šie šunys buvo atrenkami pagal darbines savybes, todėl išliko labai ištvermingi ir protingi. Tradiciškai jie dirbo kartu su Pirėnų kalnų šunimis, kurie saugojo bandą nuo plėšrūnų, o aviganis rūpinosi bandos judėjimu ir kontrole. Dėl sunkių kalnų sąlygų ši veislė tapo atspari, greita ir itin judri. Tik XX amžiaus pradžioje ji pradėta standartizuoti ir pristatyta parodose, tačiau iki šiol išlaikė stiprų darbo instinktą.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, sauso sudėjimo ir labai lengvo kaulo struktūros. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštas, sudaro įspūdį, kad šuo nuolat pasiruošęs judėti. Galva trikampio formos, snukis siauras, ausys nedidelės ir dažniausiai pusiau nulėptos. Akys tamsios, labai išraiškingos, žvilgsnis smalsus ir budrus.
Yra du pagrindiniai kailio tipai: ilgo šiurkštaus plauko ir trumpesnio, vadinamo „face rasee“. Kailis tankus, apsaugantis nuo šalčio ir drėgmės, tačiau neturi būti per sunkus. Po juo yra vidutinis pavilnis, padedantis išlaikyti šilumą kalnuose. Spalvos gana įvairios: nuo gelsvai rusvos iki pilkai rudos, dažni tigriniai ar margi atspalviai, taip pat juoda su žymesniais žymenimis.
Šis šuo garsėja dideliu aktyvumu ir neblėstančiu darbo noru. Jis labai prisiriša prie savo šeimos ir dažnai renkasi vieną „savo žmogų“, kurį seka itin atsidavusiai. Su svetimais žmonėmis gali būti atsargus ir santūrus, bet ne agresyvus, jei tinkamai socializuotas. Pirėnų aviganis turi stiprų sarginį instinktą, todėl greitai perspėja apie bet kokius pokyčius aplinkoje.
Šios veislės atstovai dažnai jautriai reaguoja į šeimininko nuotaikas ir balso toną. Jie lengvai perima emocijas, todėl netinka žmonėms, kurie linkę į chaotišką ar nervingą elgesį. Kartu tai labai žaismingi ir smalsūs šunys, mėgstantys užduotis, kurios leidžia naudoti protą ir uoslę. Jei stinga veiklos, gali atsirasti destruktyvus elgesys, lojimas ar bandymas „vairuoti“ šeimos narius.
Pirėnų aviganiui būtinas didelis fizinis ir protinis krūvis. Jam neužteks trumpo pasivaikščiojimo aplink namą. Idealu, jei šuo dalyvauja šunų sporte, pavyzdžiui, agility, flyball ar kaniterapijos veikloje. Taip pat jam tinka žygiai kalnuose, bėgiojimas su žmogumi ar darbas ūkyje. Kuo daugiau struktūruotos veiklos, tuo labiau subalansuotas bus augintinio elgesys.
Dresūra turėtų būti nuosekli, teigiama ir kūrybiška. Šios veislės šunys greitai mokosi, bet gali pavargti nuo pasikartojančių užduočių. Geriausiai reaguoja į trumpas, dinamiškas treniruotes, kuriose derinami judesiai ir mąstymo užduotys. Grubios bausmės yra netinkamos, nes gali sukelti baimę ar nepasitikėjimą. Ankstyva socializacija su žmonėmis, kitais šunimis ir skirtingomis aplinkomis būtina, kad šuo taptų stabilus miesto ar priemiesčio gyventojas.
Pirėnų aviganis laikomas gana sveika ir ilgaamže veisle, tačiau kaip ir daugeliui vidutinio dydžio šunų, gali pasitaikyti klubo ar alkūnės sąnarių displazija. Kartais pasitaiko akių ligos, pavyzdžiui, katarakta ar tinklainės problemos, todėl verta periodiškai tikrinti akis. Dėl aktyvaus gyvenimo būdo būtina palaipsniui didinti fizinį krūvį jauniems šunims, kad nesutriktų sąnarių vystymasis. Subalansuotas maitinimas ir tinkamas svoris padeda išvengti per didelės apkrovos sąnariams.
Kailio priežiūra priklauso nuo tipo, bet dažniausiai pakanka šukavimo kartą ar du per savaitę. Šiurkštus plaukas linkęs formuoti sąvėlas, ypač už ausų, pažastyse ir užpakalinėse kojose, todėl šias vietas reikia tikrinti dažniau. Maudymas rekomenduojamas pagal poreikį, vengiant per dažno šampūno naudojimo, kad neišsausėtų oda. Reguliariai reikėtų apžiūrėti ausis, trumpinti nagus ir prižiūrėti dantis, kad augintinis išliktų sveikas ir darbingas daugelį metų.