Pikardijos aviganis kilo iš Šiaurės Prancūzijos Pikardijos regiono. Manoma, kad šie šunys susiformavo dar viduramžiais, kai vietiniai ūkininkai reikėjo universalaus aviganio. Šios veislės atstovai dirbo su avimis ir galvijų bandomis, taip pat saugojo sodybas. Pirmasis oficialus aprašymas datuojamas XIX amžiaus pabaigoje, tačiau veislė plačiau pripažinta tik XX amžiuje. Pasauliniai karai smarkiai sumažino populiaciją, nes šie šunys buvo naudojami ryšininkais ir sargais fronte. Po karo entuziastai atkūrė veislę iš likusių darbinės linijos šunų.
Ilgą laiką šis aviganis išliko beveik nežinomas už Prancūzijos ribų. Šiandien tai reta, bet vertinama veislė, išlaikiusi natūralų, funkcionalų tipą. Dažnai sakoma, kad tai „senovinis aviganis be perdėjimų“.
Šios veislės šuo yra vidutinio dydžio, tvirtos ir sausos sandaros. Patinai paprastai siekia apie 60 cm aukštį ties ketera, kalės šiek tiek mažesnės. Kūno proporcijos subalansuotos, be perdėto masyvumo. Krūtinė gili, nugara tvirta, raumenys gerai išvystyti.
Kailis yra šiurkštus, kietas ir šiek tiek banguotas. Pavilnė tanki, gerai sauganti nuo lietaus ir šalčio. Kailis suformuoja „ūsus“ ir krūmingas antakių linijas, suteikiančias rimtą, bet švelnią išraišką. Spalvos dažniausiai fawn su pilkais ar juodais atspalviais, taip pat įvairūs pilkai rusvi deriniai.
Ausys stačios, vidutinio dydžio, galuose su šiek tiek suapvalinimu. Akys tamsios, išraiškingos, atspindinčios budrumą ir švelnumą. Bendra išvaizda natūrali, be dirbtinio dekoratyvumo.
Šie šunys pasižymi protu, savarankiškumu ir stipriu ryšiu su šeima. Tai budrūs, bet ne isteriski sargai. Su saviškiais jie švelnūs ir atsidavę, dažnai seka šeimininką iš kambario į kambarį. Su vaikais paprastai elgiasi kantriai, ypač jei su jais auga nuo mažens.
Pikardijos aviganis iš prigimties atsargus su nepažįstamais, bet be reikalo neagresyvus. Tinkamai socializuotas šuo ramiai priima svečius, tačiau išlieka budrus. Šios veislės atstovai turi stiprų darbo instinktą, todėl jiems būtinas užsiėmimas. Be užduočių ir fizinio krūvio jie gali tapti neramūs ir triukšmingi.
Šis aviganis yra imlus dresūrai, bet ne aklas vykdytojas. Jis mėgsta suprasti užduoties prasmę ir geriausiai reaguoja į pozityvią motyvaciją. Grubus elgesys ar monotoniški pratimai gali sukelti užsispyrimą. Rekomenduojama ankstyva socializacija, darbas su paklusnumu ir neužmiršti žaidybinio elemento.
Fizinis aktyvumas šiai veislei labai svarbus. Kasdien reikia bent valandos intensyvaus judėjimo: ilgi pasivaikščiojimai, bėgiojimas, darbas ganykloje, šunų sportas. Puikiai tinka agility, obedience ar ganymo varžybos. Gyvenimas tik mažame bute be pakankamo išvedimo šiam šuniui netinka.
Kailio priežiūra palyginti paprasta, bet reguliarus šukavimas būtinas. Kartą per savaitę reikėtų iššukuoti šiurkštų kailį, kad nesusidarytų sąvėlos. Maudoma pagal poreikį, vengiant per dažno šampūnų naudojimo, kad nepažeistumėte natūralaus kailio riebalų sluoksnio.
Pikardijos aviganis laikomas gana tvirta ir ilgaamže veisle. Vis dėlto, kaip ir kitiems vidutinio dydžio šunims, gali pasitaikyti klubo ir alkūnės sąnarių displazija. Atsakingi veisėjai atlieka oficialius sąnarių tyrimus ir atrenka tik sveikus reproduktorius.
Taip pat pasitaiko pavienių akių ligų, pavyzdžiui, kataraktos ar tinklainės problemų. Reguliarūs veterinariniai patikrinimai leidžia anksti pastebėti pakitimus. Bendrai šios veislės atstovai gerai pakenčia šaltį ir drėgmę, tačiau vasarą būtina pasirūpinti pavėsiu ir vandeniu.
Subalansuota mityba, normalus kūno svoris ir pakankamas krūvis yra pagrindas šio šuns sveikatai. Jeigu šuo gauna tiek fizinių, tiek protinių užduočių, jis išlieka darbingas ir gyvybingas iki pat senatvės.