Parsono Raselo terjeras kilo iš Didžiosios Britanijos, kur XIX amžiuje jį formavo kunigas John Russell. Pagrindinis tikslas buvo sukurti nedidelį, bet labai drąsų ir greitą šunį, galintį sekti lapes kartu su skalikais. Šios veislės atstovai turėjo bėgti kartu su žirgais, o prireikus lįsti į urvus ir išvaryti žvėrį. Laikui bėgant atsirado aiškus skirtumas tarp žemesnio, peties aukščio į apačią orientuoto Džeko Raselo terjero ir aukštesnio, labiau į darbą su skalikais pritaikyto parsono tipo. Šiandien veislė pripažįstama kaip atskira ir turi savo standartą, išryškinantį proporcijas ir darbinį tipą.
Šis šuo yra vidutinio kaulingumo, stačiakampio formato, su aiškiai matomu liemens ilgiu. Patelės ir patinai paprastai siekia apie 33–36 centimetrų aukštį ties ketera ir yra lengvo, sauso sudėjimo. Krūtinė gili, bet ne per plati, kad šuo galėtų laisvai judėti urvuose. Galva proporcinga, su ryškiais, bet ne stambiais žandikauliais, tamsiomis, gyvomis akimis ir pakeltomis arba pusiau nulėptomis ausimis. Kailis gali būti šiurkštus arba lygus, bet visuomet tankus, saugantis nuo drėgmės ir šalto vėjo.
Kailio spalva dažniausiai balta su rjais ar juodais lopais ant galvos ir kūno. Svarbu, kad balta spalva dominuotų, nes tai padėdavo medžioklėje greitai atskirti šunį nuo grobio. Judesiai lengvi, elastingi, su gero siekio priekine ir galinga užpakaline dalimi. Šios veislės atstovas turi atrodyti pasirengęs bėgti ilgas distancijas ir išlikti judrus visą dieną.
Šios veislės charakteriui būdingas derinys: drąsa, smalsumas ir didelis savarankiškumas. Parsono Raselo terjeras dažnai pasitinka naujas situacijas be baimės ir greitai reaguoja į aplinką. Namuose tai gyvas, žaismingas augintinis, kuris stipriai prisiriša prie savo šeimos ir mėgsta dalyvauti visose veiklose. Jis dažniausiai puikiai sutaria su vaikais, jei jie moka elgtis pagarbiai su šunimis ir nežadina agresyvaus žaidimo.
Santykiai su kitais šunimis gali būti geri, bet patinai neretai linkę į dominavimą. Dėl išvystyto grobio instinkto šis šuo gali persekioti kates, graužikus ar paukščius, ypač jei jie bėga. Todėl lauke dažnai būtinas pavadėlis arba saugi, aptverta teritorija. Nepaisant mažesnio dydžio, jis nėra „sofos“ šuo ir netinkamas pasyviems šeimininkams.
Parsono Raselo terjerui reikalingas aiškus dienos ritmas ir daug fizinio bei protinio krūvio. Rekomenduojami ilgi pasivaikščiojimai, bėgiojimas, agility, flyball ir įvairūs uoslės žaidimai. Vien pasivaikščiojimo aplink kvartalą dažniausiai nepakanka, nes nuobodžiaujantis šuo gali imti ardyti daiktus ar loti be priežasties. Dresūrą reikia pradėti anksti, naudojant pozityvaus pastiprinimo metodus ir išlaikant aiškias taisykles.
Šios veislės atstovai protingi, bet gali būti užsispyrę, todėl dresūra reikalauja nuoseklumo ir kantrybės. Svarbu dirbti su impulsyvumu, mokyti šunį sugrįžti pagal komandą ir kontroliuoti grobio instinktą. Kailio priežiūra gana nesudėtinga: pakanka reguliariai šukuoti ir, jei kailis šiurkštus, keletą kartų per metus triminguoti. Maudymas reikalingas tik esant poreikiui, kad nebūtų pažeistas natūralus kailio riebalų sluoksnis.
Parsono Raselo terjeras paprastai yra tvirtas ir atsparus šuo, galintis sulaukti 14–16 metų ar net daugiau. Vis dėlto veislėje pasitaiko keli paveldimi susirgimai, į kuriuos veisėjai turi atkreipti dėmesį. Gana dažnos kelio girnelės išnirimų, klubų displazijos ir alkūnių problemos, ypač jei šuo per daug apkraunamas šuoliais jauname amžiuje. Taip pat žinomos akių ligos, tokios kaip lęšiuko iškritimas ar lęšiuko drumstėjimas.
Kai kuriems šios veislės atstovams pasireiškia kurtumas, dažniau pas baltus vienos spalvos šunis. Reguliari profilaktika, subalansuotas fizinis krūvis ir kokybiškas pašaras padeda išlaikyti gerą būklę. Svarbu palaikyti stabilų kūno svorį, nes per didelis antsvoris apkrauna sąnarius ir trumpina aktyvų gyvenimo laiką. Atsakingai parinktas veislynas, atliekant genetinius ir ortopedinius tyrimus, reikšmingai sumažina paveldimų ligų riziką.