Olandų smoushaundas susiformavo XIX amžiaus pabaigoje Nyderlanduose, daugiausia Amsterdame. Manoma, kad šie šunys buvo kuriami kryžminant šiurkščiaplaukius pinčerius, terjerus ir galbūt šnaucerius. Iš pradžių jie tarnavo kaip arklininkų palydovai ir arklidžių kenkėjų medžiotojai. Veislė buvo ypač vertinama dėl savo vikrumo ir žiurkių gaudymo gebėjimų.
Po Antrojo pasaulinio karo šie šunys beveik išnyko. Tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje entuziastų grupė pradėjo kryptingą atgaivinimo programą, remdamasi išlikusiais aprašymais, senomis nuotraukomis ir panašios išvaizdos mišrūnais. Šiandien populiacija vis dar nedidelė, bet veislė stabiliai atkuriama ir kruopščiai prižiūrima klubų.
Šios veislės atstovai yra kompaktiški, tvirto sudėjimo, aiškaus kvadratinio formato. Galva plati, su aiškiu perėjimu nuo kaktos prie snukio. Būdingas šiurkštus, gana trumpas, bet tankus kailis su išraiškingais ūsais ir antakiais. Akys tamsios, apvalios, suteikiančios šuniui gyvą ir kiek išdykėlišką žvilgsnį. Ausys mažos, nulėpusios, glaudžiasi prie galvos. Uodega natūralaus ilgio, laikoma šiek tiek pakelta, bet ne aukštai virš nugaros. Krūtinė gana gili, nugara tvirta, galūnės tiesios ir raumeningos, suteikiančios lengvą, elastingą eiseną. Bendras įspūdis – darbinis, bet draugiškas miesto šuo, be perdėto puošnumo.
Šie šunys žinomi dėl subalansuoto, linksmo ir drąsaus charakterio. Jie glaudžiai prisiriša prie šeimos ir mėgsta dalyvauti kasdienėje veikloje. Dauguma lengvai sutaria su vaikais, jei šie elgiasi pagarbiai. Smoushaundas yra budrus ir greitai praneša apie neįprastus garsus, tačiau paprastai nėra agresyvus. Nepriklausomas, bet ne užsispyręs, todėl gerai reaguoja į aiškias taisykles.
Su nepažįstamais žmonėmis dažniausiai elgiasi atsargiai draugiškai, be perdėto įtarumo. Kitiems šunims dažniausiai nusiteikęs neutraliai ar draugiškai, jei nuo mažens socializuojamas. Paliktas be dėmesio gali tapti triukšmingas ar pradėti griauti daiktus, todėl jam reikia bendravimo ir užduočių.
Šio augintinio kailis šiurkštus, dvigubas, beveik nefilcuojasi, tačiau reikalauja reguliaraus šiurkščiaplaukiams būdingo trimmingo. Paprastai pakanka 2–3 kartų per metus pašalinti seną šerį rankiniu būdu. Savaitinis šukavimas padeda palaikyti švarą ir išvengti mazgų ant ūsų bei kojų. Maudymo nereikia dažnai, kad neišsausėtų oda ir kailis. Fiziškai šuo nėra kraštutinai reikalaujantis, bet jam būtini kasdieniai pasivaikščiojimai ir žaidimai. Idealu derinti laisvą bėgiojimą saugiose vietose su trumpomis dresūros sesijomis.
Dresūra efektyviausia, kai pagrįsta teigiamu pastiprinimu, skanėstais ir žaidimu. Šis šuo pakankamai protingas ir greitai perpranta užduotis, bet gali greitai nuobodžiauti nuo monotoniškų pratimų. Įvairovė ir trumpi, dažni užsiėmimai padeda palaikyti susidomėjimą. Daugeliui tinka paklusnumo sportas, triukai ar nosework veiklos. Ankstyva socializacija mieste, viešose vietose ir šunų aikštelėse padeda išauginti stabilų ir pasitikintį augintinį.
Veislė laikoma santykinai sveika, ypač dėl sąmoningo veisimo ir nedidelės komercinės paklausos. Vis dėlto, kaip ir daugeliui vidutinių šunų, pasitaiko klubo sąnario displazijos atvejų, todėl rimti veisėjai tikrina veislinius šunis. Kartais pasireiškia kelio girnelės nestabilumas ir pavienės akių ligos, pavyzdžiui, katarakta ar tinklainės problemos. Odos sudirgimai gali atsirasti, jei kailis netinkamai prižiūrimas arba pernelyg dažnai maudoma. Tinkama mityba, kūno svorio kontrolė ir reguliarūs veterinariniai patikrinimai padeda palaikyti gerą sveikatos būklę.
Šios veislės gyvenimo trukmė paprastai siekia 12–14 metų, kartais ir daugiau. Aktyvus gyvenimo būdas, psichinė stimuliacija ir aiški rutina prisideda prie gero emocinio balanso. Atsakingas veisėjo pasirinkimas ir pakankama ankstyva socializacija yra svarbiausi žingsniai siekiant turėti ilgai gyvenantį ir harmoningą bičiulį.