Norvegų skalikas yra sena skandinavų veislė, formuota šimtmečius Norvegijos miškuose ir kalnuose. Šie šunys buvo naudojami elnių, lapių ir kitos stambesnės žvėrienos medžioklei. Veisėjai daug dėmesio skyrė ištvermei, puikiam uoslei ir gebėjimui dirbti atšiauriomis oro sąlygomis. Dėl to šios veislės atstovai išlaikė natūralų, funkcionalų tipą be perteklinių dekoratyvinių bruožų. Norvegijoje šie šunys iki šiol vertinami kaip patikimi medžioklės partneriai, galintys dirbti savarankiškai dideliais atstumais nuo žmogaus.
Veislės standartas buvo formalizuotas palyginti vėlai, nes ilgą laiką ji buvo laikoma paprastu vietiniu darbininku. Tik XX amžiuje, stiprėjant kinologų organizacijoms, norvegų skalikas įgijo aiškų aprašymą ir pripažinimą tarptautinėse parodose. Vis dėlto ir šiandien išlaikyta pagrindinė paskirtis – šis šuo pirmiausia vertinamas kaip funkcionalus medžioklinis partneris, o tik po to kaip šeimos augintinis.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, kompaktiško ir tvirto sudėjimo. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera, krūtinė gili, bet ne per plati. Nugara tvirta, raumeninga, uodega dažniausiai nešama vidutiniame aukštyje, šiek tiek užlenkta. Galva proporcinga kūnui, su aiškiu, bet ne pernelyg giliu perėjimu nuo kaktos į snukį. Ausys vidutinio ilgio, nuleistos, prigludusios prie skruostų, tipinės daugeliui skalikų.
Kailis trumpas, šiurkštokas, tankus, su geru pavilniu, kuris saugo nuo šalčio ir drėgmės. Tai leidžia šuniui dirbti ir per lietų, ir per sniegą. Spalvos dažniausiai trispalvės arba dvispalvės, su aiškiai matomomis dėmėmis ant kūno ir galvos. Akys vidutinio dydžio, tamsios, žvilgsnis budrus ir atidus. Bendras įspūdis – tai tvirtas, atletiškas, medžioklei pritaikytas šuo be perdėto masyvumo.
Norvegų skalikui būdingas savarankiškas ir tvirtas charakteris. Šis šuo įpratęs priimti sprendimus medžioklėje, todėl gali būti užsispyręs kasdienėse situacijose. Vis dėlto, tinkamai socializuotas, jis būna ištikimas ir prisirišęs prie šeimos. Augintinis paprastai gerai sutaria su vaikais, jei jie elgiasi pagarbiai ir neprovokuoja šuns. Medžioklinis instinktas gana stiprus, todėl šia veisle nereikėtų pasitikėti su smulkiais gyvūnais be priežiūros.
Su nepažįstamais žmonėmis šis šuo dažnai būna rezervuotas, bet ne agresyvus. Dėl balso naudojimo medžioklėje jis linkęs loti, perspėdamas apie bet kokį neįprastą garsą ar judesį. Tai gali būti pliusas gyvenant nuošalioje sodyboje, tačiau bute prireiks nuoseklaus darbo, kad lotimas netaptų problema kaimynams.
Šios veislės priežiūra nereikalauja sudėtingų procedūrų, tačiau būtina skirti daug dėmesio fiziniam aktyvumui. Norvegų skalikas kasdien turi gauti ilgas, intensyvias išvykas, kurių metu gali laisvai judėti ir uosti. Vien trumpo pasivaikščiojimo aplink kvartalą jam nepakaks. Geriausia, jei šis šuo gyvena name su saugia, aptverta teritorija.
Dresūra turėtų būti nuosekli, pagrįsta aiškiomis taisyklėmis ir teigiamu pastiprinimu. Kadangi norvegų skalikas savarankiškas, jam reikia motyvuojančių užduočių, o ne monotoniško komandų kartojimo. Puikiai tinka pėdsekystės pratimai, darbas nosimi, paieškos žaidimai miške. Ši veikla padeda nukreipti stiprų medžioklinį instinktą tinkama linkme ir mažina destruktyvų elgesį namuose.
Sveikatos požiūriu veislė laikoma gana atsparia ir natūralia. Visgi, kaip ir daugeliui vidutinio dydžio medžioklinių šunų, pasitaiko klubo ir alkūnės sąnarių displazijos, ausų uždegimų dėl nuleistų ausų bei nutukimo, jei fizinis krūvis nepakankamas. Reguliarūs veterinariniai patikrinimai, subalansuotas pašaras ir tinkamas svorio kontrolės planas padeda išvengti daugumos problemų. Šis šuo gali gyventi ilgą ir aktyvų gyvenimą, jei jo poreikiai judėti ir dirbti bus gerbiami.