Norvegų lundehundas kilęs iš atokių Norvegijos pakrančių kaimų, kur šimtmečius buvo naudojamas pūkščiams gaudyti skardžiuose. Šios veislės istorija siekia laikus, kai kiaušiniai ir paukščiai buvo svarbus vietinių gyventojų maisto šaltinis. Šuo turėjo saugiai judėti uolomis, lįsti į siauras olas ir parnešti gyvą grobį. Tokiai užduočiai reikėjo ypatingos anatomijos ir drąsos. Ilgainiui tradicinė medžioklė sunyko, todėl veislė atsidūrė arti išnykimo ribos. Tik entuziastų pastangos ir veisimo programos XX amžiuje leido išsaugoti šiuos šunis. Šiandien lundehundas laikomas nacionaliniu Norvegijos turtu ir gyvu kultūros paveldo fragmentu.
Šio šuns išvaizda iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kukli, tačiau jį išskiria keletas itin retų anatominių bruožų. Svarbiausias jų – papildomi pirštai ant kiekvienos letenos, kurie suteikia geresnį sukibimą su uolomis ir padeda kopti stačiais paviršiais. Sąnariai labai lankstūs, kaklas gali stipriai užsilenkti atgal, o priekines kojas augintinis gali išties ištiesti į šonus. Ausys judrios, šuo jas gali beveik visiškai užverti, taip apsaugodamas nuo vandens ir purvo. Kailis dvigubas, vidutinio ilgio, su tankiu pavilniu, kuris saugo nuo drėgmės ir vėjo. Spalvos dažniausiai įvairių rudų, gelsvų ir baltų atspalvių deriniai, neretai su juodesniais galiukais ir baltais žymėjimais ant krūtinės bei kojų.
Šios veislės atstovai yra budrūs, smalsūs ir dažnai gana atsargūs su nepažįstamais. Jie linkę stebėti situaciją ir tik tada priimti sprendimą, todėl nereikėtų tikėtis nekvestionuojamo draugiškumo visiems sutiktiems žmonėms. Šuo stipriai prisiriša prie savo šeimos ir mėgsta būti ten, kur vyksta veiksmas. Su vaikais paprastai sutaria gerai, jei jie gerbia augintinio ribas ir nėra pernelyg šiurkštūs.
Daug lundehundų išlaiko stiprų medžioklinį instinktą, todėl gali persekioti paukščius ar smulkius gyvūnus. Kartu tai gana žaisminga ir linksma veislė, mėgstanti išmokti naujų triukų ir tyrinėti aplinką. Balsas gana skardus, kai kurie šunys mėgsta loti, pranešdami apie kiekvieną pokytį aplinkoje.
Kailio priežiūra nėra sudėtinga: pakanka reguliariai iššukuoti pavilnį, ypač šėrimosi laikotarpiu. Maudymas reikalingas tik prireikus, kad nebūtų pažeista natūrali kailio apsauga nuo drėgmės. Treniruojant šiuos šunis svarbi kantrybė ir nuoseklumas, nes jie gali būti šiek tiek užsispyrę ir savarankiški. Geriausiai veikia pozityvūs metodai, trumpos ir įdomios užduotys, dažnos pertraukos. Lundehundui būtinas protinis ir fizinis krūvis, tačiau maratonų bėgti jis neprivalo. Kasdieniai pasivaikščiojimai, uoslės žaidimai ir laipiojimo, balansavimo pratimai padeda nukreipti natūralius instinktus. Svarbu anksti pradėti socializaciją, kad šuo išmoktų ramiai reaguoti į nepažįstamus žmones, šunis ir naujas situacijas.
Lyginant su kitomis veislėmis, norvegų lundehundas turi keletą specifinių sveikatos rizikų, susijusių su ribotu genetiniu fondu. Dažniausia problema – žarnyno ir virškinimo sutrikimai, bendrai vadinami lundehundo sindromu. Šiai būklei būdingas jautrus virškinamasis traktas, viduriavimas, svorio kritimas ir maisto medžiagų įsisavinimo sutrikimai. Dėl to itin svarbus tinkamas šėrimas ir glaudus bendradarbiavimas su veterinaru, geriausia turinčiu patirties su šia veisle.
Be to, kaip ir dauguma mažesnių veislių, šie šunys gali turėti dantų apnašų bei kelio girnelės išnirimų problemų. Reguliarios apžiūros, profilaktiniai tyrimai ir subalansuotas fizinis krūvis padeda išlaikyti gerą sveikatos būklę. Nors veislė reta ir jautri, tinkamai prižiūrimi lundehundai gyvena pakankamai ilgai ir gali išlikti aktyvūs iki garbaus amžiaus.