Norvegų buhundas laikomas viena seniausių skandinaviškų ūkio šunų veislių. Manoma, kad šios veislės protėviai lydėjo vikingus jų kelionėse ir saugojo gyvenvietes. Kaimo sodybose šie šunys atliko kelias užduotis vienu metu. Jie ganė avis ir galvijus, saugojo turtą bei perspėdavo apie pavojų lojimu. Ilgą laiką veislė buvo formuojama pagal praktinius poreikius. Daugiausia dėmesio skirta darbiniam pajėgumui, ištvermei ir patikimam charakteriui.
XX amžiaus pradžioje Norvegijoje pradėta sąmoninga veislės selekcija. Buvo rengiamos parodos ir aprašytas standartas. Veislė pripažinta kaip nacionalinis turtas, tačiau išliko gana reta už gimtosios šalies ribų. Šiandien šie šunys vis dar sutinkami Norvegijos kaimo vietovėse, bet vis dažniau renkami ir kaip sporto bei šeimos augintiniai Europoje ir Šiaurės Amerikoje.
Šios veislės atstovai yra vidutinio dydžio, tvirto, sauso sudėjimo. Kūnas kompaktiškas, šiek tiek ilgesnis nei aukštis per keterą, su giliu krūtiniu ir tiesia viršutine linija. Galva pleišto formos, su aiškiai apibrėžtu snukiu ir pakankamai išraiškingomis akimis, kurios suteikia budrią, protingą žvilgsnį. Ausys stačios, trikampės, gerai nešamos, jos nuolat klauso aplinkos garsų.
Kailis dvigubas ir tankus, pritaikytas šaltam ir vėjuotam klimatui. Viršutinis plaukas vidutinio ilgio, šiurkštesnis, o pavilnė minkšta ir tanki. Uodega nešama susukta virš nugaros, kas suteikia tipinį špicišką siluetą. Dažniausiai sutinkamos spalvos yra kviečių, ryškiai gelsva, rausvai gelsva, taip pat juoda. Būdingos nedidelės baltos žymės ant krūtinės, letenų ar snukio, tačiau jos neturi dominuoti.
Šios veislės charakteriui būdingas budrumas, atsidavimas ir stiprus ryšys su šeima. Šis šuo paprastai draugiškas, bet rezervuotas nepažįstamų atžvilgiu, todėl gerai atlieka sargo funkciją. Lojimas gana skardus ir dažnas, ypač jei aplinkoje daug dirgiklių. Dėl to svarbu anksti mokyti ramybės ir kryptingo reagavimo į garsus.
Auginant namuose labai svarbus pakankamas fizinis ir protinis krūvis. Šios veislės šuo mėgsta ilgesnius pasivaikščiojimus, bėgimą šalia dviračio, žygius gamtoje. Taip pat jam tinka įvairios veiklos kieme ar dresūros aikštelėje. Jei energija neišnaudojama, augintinis gali tapti pernelyg lojantis, neramus arba pradėti niokoti daiktus.
Norvegų buhundas yra imlus mokymui, bet turi savarankiškumo ir užsispyrimo. Geriausi rezultatai pasiekiami, kai taikomi pozityvūs metodai, aiškios taisyklės ir nuoseklumas. Šis augintinis dažnai gerai pasirodo vikrumo, obedience, ganymo bandymuose ir įvairiuose šunų sportuose. Svarbu anksti pradėti socializaciją, kad šuo mokėtų tinkamai elgtis tarp žmonių, vaikų ir kitų gyvūnų.
Kailio priežiūra nėra sudėtinga, bet reikalinga reguliari. Paprastai pakanka šukuoti kartą per savaitę, o šerimosi periodais – dažniau, kad pašalintumėte gausų pavilnės plauką. Maudymas atliekamas pagal poreikį, kad nebūtų pažeista natūrali kailio apsauga. Nagų karpymas, ausų ir dantų priežiūra turėtų tapti įprasta rutina.
Šios veislės atstovai paprastai laikomi gana sveikais ir ilgaamžiais. Vis dėlto, kaip ir daugelį vidutinio dydžio šunų, juos gali varginti klubo sąnario displazija ar kelio girnelės problemos. Rekomenduojama rinktis veislynus, kurie atlieka sąnarių ir genetinius tyrimus. Gali pasitaikyti akių ligų, tokių kaip katarakta ar tinklainės pokyčiai, todėl periodinės akių patikros yra naudingos.
Norint išlaikyti gerą būklę, svarbi subalansuota mityba ir kruopštus svorio stebėjimas. Šie šunys yra aktyvūs, bet jei judėjimo sumažėja, jie gali linkti priaugti svorio. Reguliarūs veterinariniai patikrinimai, skiepai ir parazitų kontrolė padeda išvengti daugumos sveikatos problemų ir leidžia šiam šiaurietiškam draugui džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu.