Norfolko terjeras kilęs iš Anglijos Norfolko grafystės, kur buvo naudojamas kaip universalus ūkio pagalbininkas. Šie maži terjerai medžiodavo žiurkes, lapes ir kitus smulkius kenkėjus. Ilgą laiką jie buvo laikomi viena veisle kartu su Noridžo terjeru, skiriami tik pagal ausų padėtį. Tik XX amžiaus antroje pusėje FCI pripažino Norfolko terjerą kaip atskirą veislę. Šiandien tai rečiau sutinkamas, bet labai vertinamas šeimos ir miesto šuo, išlaikęs stiprų darbo instinktą ir drąsų charakterį.
Šios veislės atstovai yra vieni mažiausių terjerų, tačiau pasižymi proporcingu ir raumeningu kūnu. Suaugusio šuns ūgis apie 24–25 cm ties gogu, o svoris dažniausiai siekia 5–6 kg. Galva plati, snukis vidutinio ilgio, žandikauliai tvirti, įkandimas žirkliškas. Akys tamsios, gyvos išraiškos, suteikiančios šuniui budrų ir protingą žvilgsnį. Ausys mažos, trikampės, nulinkusios į priekį, tai ir yra pagrindinis skirtumas nuo Noridžo terjero. Kailis šiurkštus, tankus, su tankiu pavilniu, saugančiu nuo drėgmės ir šalčio. Spalvos gali būti ruda, raudona, kviečių, juoda su įrūdžiu, kartais su nedideliais baltais lopais krūtinėje.
Šis šuo pasižymi drąsa, žingeidumu ir geru nusiteikimu. Nors kilęs iš medžioklinių terjerų, namuose dažniausiai rodo švelnią ir meilią pusę. Šios veislės atstovai labai prisiriša prie žmonių ir mėgsta būti ten, kur vyksta veiksmas. Paprastai gerai sutaria su vaikais, jeigu jie šunį gerbia ir neapkrauna. Santykis su kitais šunimis dažniausiai draugiškas, bet patinai gali rodyti užsispyrimą. Dėl išlikusio grobio instinkto santykį su smulkiais gyvūnais, pavyzdžiui, triušiais ar žiurkėnais, reikia vertinti atsargiai. Šie mažyliai dažnai būna budrūs sargai, nedideli, bet garsiai lojantys, kai kažkas prieina prie durų.
Norfolko terjeras reikalauja reguliaraus fizinio ir protinio krūvio. Nors dydžiu mažas, energijos turi daug, todėl mėgsta ilgesnius pasivaikščiojimus, žaidimus lauke, trumpus bėgimus ar kvapų paieškos užduotis. Tai protingas, bet užsispyręs augintinis, todėl dresūra turi būti nuosekli, trumpomis sesijomis ir su gausia motyvacija. Švelni, bet tvirta disciplina padeda suformuoti gerus įpročius ir kontroliuoti lojimą bei medžioklinį instinktą. Kailio priežiūra nėra labai sudėtinga, bet specifinė: šiurkštų plauką rekomenduojama kelis kartus per metus trimsuoti, kad jis neišpliktų ir išlaikytų struktūrą. Šukavimas kartą per savaitę padeda pašalinti negyvą plauką ir purvą. Reikia stebėti ausų švarą, nagų ilgį ir dantų būklę.
Šios veislės šunys paprastai yra tvirti ir ilgai gyvenantys, dažnai sulaukiantys 13–15 metų. Vis dėlto kai kurios paveldimos ligos pasitaiko dažniau. Gali pasireikšti kelio girnelės išnirimas, klubo sąnario displazija lengvesnėmis formomis, taip pat akių problemos, pavyzdžiui, katarakta ar lęšiuko išnirimas. Kai kuriems šunims nustatoma širdies vožtuvų degeneracija vyresniame amžiuje. Dėl mažo dydžio šis augintinis linkęs greitai priaugti svorio, jei gaus per daug skanėstų ir per mažai judės. Todėl svarbu kontroliuoti porcijas, rinktis kokybišką pašarą ir užtikrinti kasdienį aktyvumą. Reguliari profilaktinė patikra pas veterinarą, dantų priežiūra ir svorio kontrolė padeda šiam mažam terjerui išlikti sveikam ir energingam daugelį metų.